Savo pastangomis ir tikėjimu įveikė priepuolius
Nuo vaikystės epilepsija serganti Vita Alūzienė iš Medikių kaimo nepraranda optimizmo ir tvirtina, kad savo pastangomis ir tikėjimu įveikė priepuolius. Ji svajoja savo vienkiemyje įkurti pagalbos centrą dvasiškai ir fiziškai sužeistiems žmonėms, juos įkvėpti.
Liga prasiveržė vaikystėje
Vaikystėje užklupusi epilepsija Vitą vargino daugiau nei porą dešimtmečių, bet su šeima atsikrausčius į Medikių kaimą epilepsijos priepuoliai dingo. „Labai daug dirbau su savimi, ir Dievas man padėjo išgyti“, – patikino V. Alūzienė.
Moteris iki šiol atsimena, kai ją, šešiametę, išgąsdino šuo. „Jis nieko nedarė, tik norėjo iš manęs atimti sumuštinį, bet aš labai išsigandau ir po to susirgau, – šyptelėjo moteris. – Esu girdėjusi, kad panašios ligos tyliai tūno mumyse, kol atsiranda palankios sąlygos išsiveržti.“
Vita ilgai ieškojo savo susirgimo priežasčių. „Mano mama, būdama 35-erių metų, pagimdė negyvą pirmagimį ir baiminosi, kad daugiau nebeturės vaikų, bet ėmė lauktis manęs. Ji jautriai išgyveno: kaip bus? Manau, kad jau įsčiose buvau paveikta baimių – tereikėjo kibirkštėlės plykstelėti ligai“, – samprotavo Vita.
Vaikystėje ir paauglystėje ji sirgo lengva forma – aplinkiniai net nepastebėdavo, bet po pirmojo gimdymo prasidėjo stiprūs priepuoliai – iki sąmonės netekimo. „Kartojosi kas mėnesį, trukdavo 3 dienas – kaip lavonas gulėjau lovoje, vaikai žinojo, kad mamytei priepuolis. Mane reikėjo saugoti, kad nenusikąsčiau liežuvio, – atskleidė Vita. – Bet visos ligos – iš mūsų pasąmonės: išgysime ar sirgsime priklauso nuo to, ar norime su jomis gyventi. Aš labai daug dirbau su savimi, praeities nuoskaudomis. Gal keistai atrodo, bet aš esu tikinti – mane išgydė Dievas, ėjimas kartu su juo. Aš kovojau, stengiausi ir pasveikau – 11 metų nebėra priepuolių.“
Neprarado optimizmo
„Aš visada buvau optimistė, nors mane kamavo priepuoliai: jei kas klausdavo, kaip sekasi, atsakydavau, jog viskas gerai. Nustebę tikslindavosi, ar jau man nebėra priepuolių, atsakydavau, kad yra, bet viskas gerai“, – šypsojosi Vita.
Ji ištekėjo 21-erių – būsimam vyrui Sauliui pasisakė apie savo ligą. Pirmagimė dukra į šį pasaulį atėjo su trimis apsigimimais, bet medikai negalėjo atsakyti, kodėl. „Dukrytę iš karto išvežė į Santaros klinikas ir operavo. Gydytojai pasakė, kad per stebuklą ji gimė antrą kartą. Vėliau buvo atliktos kitos operacijos, sunkus sveikimas. Dabar mūsų vyriausioji dukra augina savo 4 metų dukrytę, – atskleidė V. Alūzienė. – Po 5 metų gimė mūsų antroji dukra – kaip ir tikėjau, ji buvo sveika. Mes daug prišnekame blogų dalykų, o žodžiai materializuojasi.“
Vėliau šeimą papildė dar viena dukra ir sūnus. Visi laukti ir mylimi. Vita tvirtino, kad sunkumų daugiavaikė šeima nejautė. „Žinoma, mane ištikdavo sunkūs priepuoliai, kurie labai iškankindavo, reikėjo laiko atgauti jėgas. Tuo metu vaikai prižiūrėjo vienas kitą, gyveno savo pasaulyje, – dėstė Vita. – Supratingas mano vyras – jau 32 metus mes kartu.“
Vitai daug padėjo jos mama, kuriai šiemet sukako 90 metų. Ji gyvena kartu su šios dukros šeima.
Išsivadavo iš baimių
Prieš 11 metų Alūzų šeima iš uostamiesčio atsikraustė į Medikių kaimą Kretingalės seniūnijoje.
Vita įsitikinusi, kad sveikti padeda ramybė. „Reikėjo priprasti prie tylos – vienkiemyje net ausyse spengė, – kalbėjo buvusi miestietė. – O kiek įvairių paukščių, koks įspūdingas gervių klyksmas, jų šokiai – kaime gražu ir gera.“
Ir nesvarbu, kad šeimai teko tvarkyti senos sodybos aplinką, į kurią buvo baisu įkelti koją, daug investicijų reikėjo naujam gyvenimui prikelti beveik šimtmečio sulaukusią trobą. Dirbo visi, vaikai išmoko ūkiškų darbų. Alūzai įregistravo ūkininko ūkį ir augina danielius.
Kaip įkvėpti vilties sergančius epilepsija? „Reikia Dievo vedimo, – įsitikinusi V. Alūzienė. – Turime kovoti su bet kokia liga – juk yra pagijimų, kurie, regis, neįmanomi, kaip antai ketvirtos stadijos vėžys, tačiau žmogus pasveiksta. Kodėl? Jis labai stengėsi – ne tik vartojo medikamentus, bet ir kitais keliais ėjo.“
Vita ilgai kovojo su sunkia liga, ir laiminga, kad priepuolių nebėra – mažiau vartoja vaistų ir gerai jaučiasi, „Nebeįsileidžiu baimių, nes visos ligos iš jų ir streso – viską atiduodu į Dievo rankas, – kalbėjo pašnekovė. – Lankausi Plikių Šv. Šeimos bažnyčioje, giedu chore – dainavimas, giedojimas man labai patinka.“
Ne visi patiki, kad ši simpatiška moteris serga epilepsija. Ji atskleidė svajonę – savo vienkiemyje įkurti pagalbos centrą dvasiškai ir fiziškai sužalotiems žmonėms. „Dėmesys būtų į Dievą, kuris mus palaiko, stiprina ir daro stebuklus“, – šypsojosi V. Alūzienė.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
