Signataras A. V. Ulba apie Sausio 13-ąją: „Ėjom kalbėtis su žmonėmis. Bijoti? Ne!“

Ištrauka iš Ramunės Visockytės knygos „Algimantas Vincas Ulba“, kurią išleido Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas

Nuo pat 1991 metų sausio pradžios visoje šalyje buvo jaučiama įtampa ir grėsmės nuojauta. Ir ne be pagrindo. Tarybų Sąjunga sausio 8 dieną pradėjo stiprinti savo karines pajėgas Lietuvoje. Apie 100 mašinų ir šarvuočių atgabenta į Vilniaus Šiaurės miestelio karinę įgulą. Šiaulių kariniame oro uoste nusileido per 30 karinių lėktuvų ir atskraidino desantinių dalinių karius. Sausio 9 dieną į Vilnių atskraidinti Pskovo desantininkai ir grupė sovietų karininkų. Jau sausio 10 dieną Sąjūdis Lietuvos miestuose ir miesteliuose sudarė žmonių, pasiryžusių vykti saugoti Parlamentą ir kitus svarbius objektus, sąrašus. Nuo sausio 11–12 dienų civiliai Lietuvos žmonės saugojo Parlamentą, televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algimantas Vincas Ulba sausio 12 dieną buvo grįžęs namo, į Gargždus. Tą šeštadienio popietę Vidmantas Ulba pakvietė brolius Algimantą ir Mindaugą su šeimomis cepelinų vakarienei. Susirinko visi. Algimantas įsitempęs giminėms pasako, kad bet kuriuo metu jam gali paskambinti ir teks važiuoti į Vilnių. Kas bulves skuta, kas – tarkuoja, kas cepelinus lipdo ir verda… Ir skambutis. Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis informavo, kad Vilniuje jau negeri dalykai dedasi, kad reikia visiems deputatams susirinkti. Dar paprašė, pasiekus Kauną, užsukti į miestą ir paskambinti – pranešti, ar pavyko iki Kauno atvažiuoti. Prašė būti atsargiam, nes kelyje gali sustabdyti sovietų kareiviai. Mama Viktorija Ulbienė, savo gyvenime jau mačiusi du karus, pradėjo verkti – „Kas dabar bus? Algeli, būk atsargus, kad tavęs į Sibirą neišvežtų…“ Į Vilnių susiruošusiam sūnui dar spėjo paduoti vilnones kojines…
Algimantas iškvietė vairuotoją Antaną su Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio mašina „Niva“, atsisveikino su žmona Alina ir giminėmis. Jau buvo tamsu, kai išvažiavo. Be kliūčių pasiekę Kauną, nutaria į miestą nevažiuoti, nes juk beliko valanda kelio – geriau greičiau į Parlamentą atvykti. Už Grigiškių, ties dabartiniu Gariūnų turgumi, teko sustoti, nes kelias buvo užtvertas tanketėmis. Kariškis prašo dokumentų, rusiškai klausia, kur važiuoja. Deputatas aiškina, jog rytoj ryte turi būti pasitarime, tai ir važiuoja iš vakaro. „Kapitonas klausia, kur dirbu, sakau – paukštyno direktorius. Pakišu jam tarybinį atsargos karininko dokumentą. Jis sako – čia „jerunda“. <…> Prašo parodyti pasą“, – duodamas interviu Sąjūdžio metraštininkui Leonui Vytautui Glinskiui pasakojo Nepriklausomybės Akto signataras.
Parlamentaras neseniai buvo grįžęs iš Prancūzijos, kur lankėsi su žemės ūkio specialistais. Tuomet, norint patekti į Vakarų šalis, reikėjo Maskvoje gauti vizą. Tad turėjo rusišką tarybinį diplomatinį pasą, kurį ir parodė sustabdžiusiam kapitonui. Šis pamojavo, tanketės pasitraukė nuo kelio ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas su jaunu ir iš baimės tebedrebančiu (galvojo, kad kariškiai juos primuš, sulaikys) vairuotoju Antanu nuvažiavo tolyn.
Tą vakarą apie 22 valandą iš Šiaurės miestelio Vilniaus centro link pajudėjo karinės technikos kolona, o televizijos bokšto link – tankai, šarvuočiai, dengti sunkvežimiai, iš kurių vienas gabeno KGB ypatingosios paskirties grupę „Alfa“.
Vilnių Algimantas Ulba pasiekė, bet miesto gatvės jau buvo neišvažiuojamos. Tad, palikęs automobilį ir vairuotoją, pėsčias dar ilgai ėjo iki Parlamento. Atėjo į Aukščiausiąją Tarybą jau vėlai. 3 valandą 20 minučių čia jau buvo susirinkę 68 deputatai. Kiti susirinko vėliau. „Tik vienintelis premjeras Albertas Šimėnas tą naktį dingo iš Vilniaus. Paskui buvo sudaryta komisija premjero dingimo aplinkybėms tirti. Išvados buvo taip surašytos, kad tik „nemesti šešėlio“ dviejų dienų premjerui“, – jau 1996 metais pasakojo Algimantas Ulba. (Ramunės Visockytės archyvas)
Deputatai kruvinąją sausio 13-osios naktį kiekvieną minutę gaudė naujienas, buvo pasiskirstę darbais. Paryčiais grupelė deputatų, vilkinčių sportines aprangas ir be dokumentų, sėdo į mašiną ir pasuko į Šiaurės miestelį. Algimantas – prie vairo. Tai buvo vienos grupelės iš daugelio žvalgybinis išvažiavimas. Apie 4–5 valandą ryto Nemenčinės link nulėkė vienintelis šarvuotis. Šiaurės kariniame miestelyje irgi nepamatė jokio judėjimo. Tik iš už tvoros tarsi grybukai iškildavo šalmai. Iš ten irgi stebėjo, kas čia aplinkui važinėja.
Ryte žmonės prie Parlamento jau statė barikadas. Su vėliavom apgaubę Parlamentą ir jo prieigas, kūreno laužus ir skandavo „Lietuva!“ Algimantas tik tada rado galimybę paskambinti į namus ir pranešti, kad jam viskas gerai. Sužinojo, kad ir sūnui Kaune viskas gerai. Bet ir toliau visa diena buvo įtempta. Deputatai posėdžiavo. Sausio 13 dienos rytiniame posėdyje skubiai iš pareigų atleido Albertą Šimėną ir premjeru paskyrė Gediminą Vagnorių.
Žmonės nesitraukė nuo Parlamento. Tomis dienomis Parlamente buvo daug žmonių – deputatai, savanoriai apsaugos darbuotojai, kariškiai. Daugelis jų net ištisą parą neturėjo galimybės nusiauti batų. Kur nors kamputyje ar prie stalo su batais ir numigdavo. Buvo daug maišų su smėliu ir butelių su padegamuoju skysčiu.
Parlamente Algimantas budėjo visą savaitę. Retkarčiais rasdavo galimybę nuvykti pamiegoti į Lazdynus pas gimines. Tomis dienomis deputatai numigti nevažiavo į tarnybinius namus – buvo pavojinga.
<….>Sausio 13-osios naktis ir kitos paros po jos buvo begalinės įtampos ir didelės drąsos savaitė. Neramu buvo ir namuose likusioms deputatų bei Parlamentą saugančių žmonių šeimoms. Algimanto broliai ir jų žmonos skambindavo Alinai Ulbienei ir neretai meluodavo, kad jos vyras skambino, kad liepė perduoti, jog jam viskas gerai – gyvas, sveikas. Sakė, kad jis apgailestavo, jog ne visada pavyksta prisiskambinti į namus. Tačiau sausio 13-osios sukrėtimas ir išgyvenimai dėl sūnaus ir vyro silpnos sveikatos Algimanto žmonai buvo lemtingi… Vasario 9 dieną šeima, giminės, draugai, kolegos Aliną sveikino su 50-uoju gimtadieniu, o jau vasario 14 dieną visi sužinojo apie staigią gydytojos mirtį…
O ar jautė baimę tada Parlamente buvę deputatai? Šito signataro Algimanto Ulbos klausė ir ilgametė Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ žurnalistė Jadvyga Surplienė. Atsakymą randame jos 1995 m. sausio 10 d. straipsnyje „Baimės nebuvo“:
„– Ne, jokios baimės nejaučiau, nes nieko blogo nebuvau padaręs savo tautai. Na, aišku, kilo mintis – gali suimti, uždaryti į kalėjimą, ištremti. Bet juk mes nebuvome jokie nusikaltėliai, mes tik pareiškėme visos savo tautos valią. Ne, nebijojau.
– O mirties?
– Nebuvo laiko apie tai galvoti. Mes visi dirbome, laukėme naujų informacijų. Ne kartą buvo pranešta, kad tankai jau lekia į Parlamento rūmus. Visi supratome, kad visos mūsų užtvaros – tik šapeliai prieš galingą karinę techniką. Bet baimės nebuvo. Greičiau noras priešintis. Ypač jis sustiprėjo, kai sužinojome apie žuvusius žmones. Tada atsirado neapykanta, noras keršyti. Mes išbuvome visą savaitę. Ir visą tą laiką drauge su visa Lietuva. Mačiau pro langą minias žmonių, vėliavas, emblemas. Kaip tik prieš mane visą laiką buvo Švėkšnos, kurios žmonės už mane balsavo, vėliava. Mačiau ir kitas. Ėjom kalbėtis su žmonėmis. Bijoti? Ne!“


Algimantas Vincas ULBA (1939 03 10–2012 06 27)
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras
1939 m. kovo 10 d. gimė Kauno mieste.
1963 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją.1963–1965 m. tarnavo sovietų armijoje. 1965 m. vedė medikę Aliną Kazlauskaitę. Alina Ulbienė dirbo Gargždų ligoninės Vaikų skyriaus vedėja. Šeima susilaukė sūnaus Gyčio ir santuokoje išgyveno 26 metus.
1965–1989 m. dirbo Klaipėdos rajono žemės ūkio valdyboje agronomu, vyriausiuoju agronomu.
1988–1990 m. dalyvavo Lietuvos žemdirbių sąjūdžio Gargždų skyriaus veikloje, Gargždų mieste įkūrė Žaliųjų judėjimo skyrių, tapo pirmuoju Gargždų skyriaus pirmininku, dalyvavo diskusijose dėl ekologinės padėties Klaipėdos rajone.
Nuo 1989 m. – Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio direktorius. Buvo Lietuvos agronomų sąjungos tarybos narys, Žemės ūkio ministerijos mokslinės tarybos narys.
1990 m. kovo 4 d. išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Priekulės rinkimų apygardoje Nr. 65 (Klaipėdos rajone).
1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Agrarinės komisijos narys. 1992 m. balandžio 14 d. paskirtas Klaipėdos rajono Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio laikinuoju administracijos vadovu.
1993 m. likvidavus Priekulės paukštininkystės valstybinį ūkį, perėjo dirbti į privačias įmones.
1993 m. vedė antrą kartą, žmona – Marija Ulbienė. 1993 m. gruodžio 27 d. – 1995 m. kovo 1 d. – Palangos miesto meras. Nuo 1995 m. – Lietuvos centro sąjungos narys. 1995–1997 m., 1997–2000 m. ir 2000–2003 m. – Palangos savivaldybės tarybos narys. 1995–2003 m. – Klaipėdos miesto savivaldybės įmonės „Senasis turgus“ direktoriaus pavaduotojas.
2012 m. birželio 26 d. mirė Palangoje. Palaidotas Palangos miesto senosiose kapinėse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių