• 8 rugpjūčio, 2022
|

Slaugymas namuose reikalauja kantrybės, ištvermės ir žinių

Senų tėvų karšinimas mūsų tautos tradicijoje – vaikų pareiga. Nors šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 200 socialinės globos įstaigų, kuriose rūpinamasi beveik 13 tūkstančių garbingo amžiaus ir negalią turinčių žmonių, daugelis įsitikinę, kad jų artimiesiems, kamuojamiems ligų, niekur nebūtų geriau nei įprastoje aplinkoje. Savo patirtimi sutiko pasidalinti tėvus namuose slaugantys Povilas, Elvyra ir Ignas, o Vanda (visų pašnekovų vardai pakeisti) negailėjo gerų žodžių ją lankančioms socialinėms darbuotojoms.

Sekina, bet nesigaili

Nerimas, liūdesys, gailestis, pyktis, abejonės, nuovargis, bejėgiškumas, viltis ir neviltis… Šių jausmų verpetuose nuolat gyvena ligonio, kuriam reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra, artimieji. Ne savaitę, ne dvi, o dažnai metų metus 24 valandos per parą namuose su ligoniu jiems tampa tiek fizinės, tiek dvasinės ištvermės išbandymu. Vis dėlto kas vieniems atrodo nepakeliama ir gal net neišmintinga, kitiems yra įveikiama, nes prasminga.

Gargždiškis Povilas neslepia, kad prie lovos prikaustytos mamos slauga reikalauja daug laiko, dėmesio ir žinių: „Suprasti gali tik tas žmogus, kuris tai perėjo. Kai slaugai savo artimąjį, pamatai, kiek daug žmonių yra toje bėdoje ir kiek mažai jie turi moralinės ir kitokios paramos, kad yra žinių trūkumas. Kiekvienam tenka pereiti klaidų ratą, kol supranta, ką ir kaip daryti, kokios priemonės ligoniui geriausiai tinka, yra efektyviausios.“ Povilas sako, kad Gargždų ligoninės ir poliklinikos medikai jam yra pirma parama. „Kartu su medikais pastatėme mamą ant kojų po operacijos ir trejus metus su vaikštyne ji dar vaikščiojo. Dabar jau metai, kai guli. Visko buvo: ir infekcijų, ir plaučių uždegimas… Esu be galo dėkingas savo žmonai, su kuria slaugymą dalijamės perpus. Juk lovoje gulinčiu žmogumi reikia rūpintis nuolat: vartyti, kad neatsirastų pragulų, keisti sauskelnes, prausti, maudyti, valgydinti…“ – kasdienius darbus vardijo Povilas.

Prieš kelerius metus jam teko padėti vienišam vyriausiajam broliui, kurį nuolat lydėjo pas gydytojus, rūpinosi ir jo buitimi. Tėvų, kurių sveikata jau buvo pašlijusi, namuose apsigyvenus globos reikalingai tetai, po kelių mėnesių Povilas suprato, kad trimis neturės jėgų pasirūpinti. „Tetą paguldėme į ligoninę. Ją nuolat lankė kito brolio pasamdyta slaugė. Ta moteris vežimėliu išveždavo tetą iš palatos į lauką, atveždavo ir į tėvų namus papietauti, pabūti kartu“, – pasakojo vyriškis.

Įtampos dėl artimųjų sveikatos kupinos dienos, poilsio stygius sekina ir stiprius žmones. Prisiminęs, kad vienu metu mama gulėjo ligoninėje, o namuose reikėjo slaugyti tėtį, Povilas pats savęs šiandien klausia, iš kur turėjo tiek jėgų: „Per pirmąjį slaugymo pusmetį numečiau 20 kilogramų. Pirma naktis, kai ramiai išmiegojau, buvo po tėvuko laidotuvių. Ryte 7 valandą skambutis iš ligoninės – teta mirė.“

Pas tėvus gyventi su šeima persikraustęs Povilas niekada nesigailėjo, kad tiek tėtį, tiek mamą nusprendė slaugyti namuose. Jis džiaugiasi, kad tokiu būdu sūnus ir dukra labai gerai pažino savo senelius.

„Girdžiu, kaip sako: išvežk. Tie žmonės, kurie žvelgia paprastai, turbūt laimingesni, bet aš taip negaliu. Gal jiems nėra to širdies maudesio, bet lazda turi du galus. Pažįstu žmogų, kuris metė darbą, išėjo į išankstinę pensiją, kad galėtų slaugyti žmoną, – pripažindamas, jog slaugančiam žmogui reikia aukotis ir daug ko atsisakyti, dėstė Povilas. – Turime „savo“ vaistininkę – ji geriausiai supranta, ko reikia ligoniui, kadangi pati slaugo mamą, kaip ir žmonos draugė. Taip susiformavo artimų žmonių, kurie vieni kitus suprantam, ratas. Ir bėdom susitikę pasidalijam, ir pajuokaujam.“ Pažįstami, draugai slaugą išmanantį gargždiškį ragina savo patirtį užrašyti, nes, jų nuomone, praverstų ir kitiems, tačiau Povilas tam neturi nei laiko, nei jėgų. Atgaiva – nuo slaugos likusios akimirkos pomėgiui ir sekmadienio tradicija – kelios valandos prie Minijos su meškere. Tuo metu namuose su mama lieka Povilo žmona.

Slaugė – kaip sesuo

„Prieš daug metų mama tėvukui pažadėjo prižiūrėti senatvėje jo vienišą seserį. Tada perspėjau mamą, kas prižiūrės, nes buvau dar jauna, turėjau daug veiklos. Mama tarstelėjo, kad gal ilgai netruks. O slauga truko 8 metus“, – paklausta apie savo patirtį ištarė Elvyra. Iš pradžių, kol mama dar buvo stipresnė, kartu lankydavo tetą jos namuose. Atveždavo maisto, padėdavo atsiprausti. Teta mėgo skaityti, žiūrėti televizorių, tad taip ir leido dienas, viskuo rūpestingų giminaičių aprūpinta. Paskutinius 2–3 jos gyvenimo metus slauga tapo intensyvi. Kaip išmanydama Elvyra sukosi tarp savo ir tetos namų, iš kurių ji niekur nenorėjo važiuoti, ir atsakingo vadovaujamo darbo. Ryte prieš darbą atvažiavusi Elvyra tetą nuprausdavo, aprengdavo, pamaitindavo. Dieną pas ją ateidavo socialinė darbuotoja. Buto raktą, kad prižvelgtų tetą, turėjo ir jos kaimynė.

Palaidojusi ne tik tetą, bet ir tėtį, Elvyra šiuo metu slaugo mamą. „Liga kausto jos judesius. Priežiūra reikalinga visą parą: tai pasodint, tai paguldyt, tai į tualetą, tai pavalgydint. Pati tris šaukštelius praris, ir viskas“, – apie mamos bejėgiškumą pasakojo kartu gyvenanti dukra. Šiuo metu Elvyra samdo kelias moteris, kurios pakaitomis slaugo mamą. Rasti atsidavusią ligoniui slaugę nebuvo lengva. Pasitaikė ir be perstojo rūkanti, kita – išgerianti, trečia su kitokiomis problemomis. Vienoms netiko pasiūlytas 40 eurų už parą atlygis, kitas būtų reikėję kasdien vežioti, nes nevairuoja automobilio. „Kadangi dabar pati esu po operacijos, negaliu mamos pakelti, pasodinti, tai be samdomų moterų neišsiversčiau, – pripažino Elvyra. – Socialinė darbuotoja buvo skirta, tačiau atsisakiau, nes pagal mamos sveikatos būklę ji galėtų ateiti tik kelioms valandoms. Džiaugiuosi, kad iš įstaigos gavau funkcinę lovą ir kitų priemonių, būtinų slaugai.“ Džiaugiasi ji ir dėl to, kad per pažįstamus, pagal skelbimus „Bangoje“ ieškojusi slaugių rado tokių, kuriomis gali pasitikėti, yra tvarkingos. „Mama jas priėmė nesunkiai, rado bendrą kalbą. Viena gyvena netoliese, o atsiliepė pagal skelbimą laikraštyje. Ji – nepamainoma, kaip sesuo man“, – dėkinga nusišypsojusiam likimui Elvyra. Ypatingų reikalavimų ji slaugėms nekėlė, tačiau rinkosi 60–70 metų amžiaus moteris, nes jaunos susiradusios nuolatinį darbą šio atsisakytų. Mamos pensijos atlyginti slaugėms neužtenka, tad dukra prideda iš savo atlyginimo, o galimybę slaugyti namuose vertina, nes taip lengviau. „Dabar, kai karantinas, kai negalima ligoninėje lankyti, jei mama joje gulėtų, kančia būtų ir jai, ir man“, – neslėpė Elvyra.

Sąraše – 20

„Yra auklių, o kodėl negalėtų būti slaugių agentūros? Dabar ieškai pagal skelbimus, atsiliepia dešimtys, bet nežinai, kokie tai žmonės, ar sugebės prižiūrėti ligonį, ar po dienos nepabėgs. Ne viena sakė, kad galiu pabandyti“, – pasakojo Klaipėdoje gyvenantis Ignas, į „Bangą“ atsiuntęs skelbimą, kad ieško slaugės. Igno mama po vyro mirties liko viena savo namuose Plungės rajone. Jei ne insultas, moteris ir toliau būtų gyvenusi savarankiškai. Ignas turi dvi seseris, bet jos užsienyje, tad rūpintis mamos priežiūra tenka jam. Kelis kartus per savaitę jis aplanko mamą, pabendrauja, porą kartų ateina socialinė darbuotoja, kuri ir pamankština ligonę, o kitu laiku prižiūri samdomos moterys. „Svarbu, kad mamai nieko netrūktų“, – sakė Ignas.

Skelbimas laikraštyje sudomino daug moterų ir dabar jo sąraše dar 20 norinčių pabandyti (gal ir galinčių) slaugyti, darbo ieškančiųjų telefono numerių. „Vienos atkrito iš karto po pokalbio telefonu. Kam netiko atlyginimas (slaugiusios užsienyje nori 40–45 eurų už parą), kam – vietovė. Jei neturi mašinos, sunku atvažiuoti ir grįžti namo, nes per karantiną važiuoja mažiau autobusų“, – su kokiomis problemomis susiduria ieškantieji slaugės, vardijo Ignas. Jis moteris perspėdavo, kad mama apkūni, todėl fiziškai silpna slaugė tiesiog nepajėgs ja pasirūpinti.

Jau pasikeitė keturios ar penkios klaipėdiškio mamą slaugiusios moterys. Jis atsisveikino su alkoholį vartojusia, kitos, pasak vyriškio, išėjo pačios, nes susirado geresnę vietą arčiau savo namų. „Jei būtų agentūra, būtų galima daugiau gauti informacijos, o dabar tokia alkoholį vartojanti slaugė gali darbą susirasti kitoje šeimoje, kurios niekas apie tai neperspės“, – samprotavo Ignas.

Pagarba socialinėms darbuotojoms

„Negalime skųstis, kad dėmesio seniems žmonėms nėra. Valstybė rūpinasi pagal savo galimybes. Seniai norėjau papasakoti, kokia esu patenkinta mane lankančiomis socialinėmis darbuotojomis iš Paramos šeimai centro“, – pasakojimą pradėjo gargždiškė Vanda. Apie socialines paslaugas namuose moteris sakė supratimą turėjusi jau senokai – sužinojo iš savo šeimos gydytojos, kuri, stebėdama Vandos sveikatos būklę, perspėjo, jog viskas eis sunkyn. Gydytoja buvo teisi: vaikščioti, parsinešti iš parduotuvės maisto Vandai darėsi vis sunkiau. Dabar moteris vaikšto pasiramsčiuodama lazda, daug laiko praleidžia namuose spręsdama kryžiažodžius, kurių, kaip ir maisto, vaistų ar kitų būtinų prekių nuperka ją lankanti socialinė darbuotoja. „Viena pažįstama stebėdavosi, kaip svetimą žmogų galiu įsileisti į namus. Dabar pati yra lankoma ir laiminga. Anūkai ir vaikai ne visada turi laiko ir noro prižiūrėti savo tėvus, o ką turėtų daryti vieniši žmonės, kurie neturi vaikų, artimų giminaičių šalia, jei negautų tokios pagalbos?“ – klausė Vanda, jausdama pagarbą ir dėkingumą socialinį darbą dirbantiems žmonėms. Ji sakė pažįstanti tokių senjorų, kurie bjauriai elgiasi su socialinėmis darbuotojomis. „Mane pyktis ima. Reikia vertinti jų darbą, o ne tyčiotis. Už paslaugą mokam nedidelius pinigus. Man visos tos moterys geros ir aš jas vertinu kaip pagalbininkes, o ne kaip tarnaites. Kai kalbuosi su vyresne seserimi iš Panevėžio, sakome, kokios mes laimingos, kad pas mus Lietuvoje tokia tvarka, kad mus lanko ir galime gyventi savo namuose. Juk žmogui geriau savo negu slaugos, globos namuose“, – dėstė Vanda. Vis dėlto garbaus amžiaus moteris prisipažino, kad vasaros laukia su nerimu, nes atostogaujančių darbuotojų, matyt, nesą kam pakeisti, tad tuo metu belieka prašyti kaimynų pagalbos.

Gargždiškė sakė, kad maloniai nustebino ir pradžiugino VšĮ „Revilita“ iniciatyva: kai dar buvo galima susitikti, vienišus žmones su dovanėlėmis, saldumynais prieš šventes lankė šios įstaigos ugdytiniai ir savanoriai: „Svarbu ne dovanos, bet dėmesys, pabuvimas, sugebėjimas pasikalbėti. Pensijos man užtenka ne tik maistui ir vaistams, bet ir kryžiažodžiams, laikraščiui. Gerai gyvenu, nepalyginsi su tais, kurie dabar sėdi be darbo. Manau, kad kai kurių gyvenimas žymiai sunkesnis nei pensininkų.“

Baigdama telefoninį pokalbį Vanda dar kartą paprašė padėkoti Paramos šeimai centro darbuotojams, dirbantiems reikalingą ir sunkų darbą.


  • Apie tai, ką reiškia karšinti sunkiai sergančius tėvus, bene pirmoji Lietuvoje prabilo teatrologė Rūta Vanagaitė. Savo ir kitų žmonių patirtimi bei profesionalų patarimais ji pasidalijo knygoje „Pareigos metas“. Anot jos, žmogus, slaugydamas gulintį namie ligonį, be didelės žalos savo sveikatai galėtų ištempti pusę metų, daugiausia – metus, kadangi tai didžiulis fizinis ir psichologinis krūvis.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių