• 28 lapkričio, 2021
|

Šlepštikų senbuvė jaučiasi atskirta nuo pasaulio

Tyli senstančių kaimų atokiose rajono vietose dabartis, miglota ateitis. Endriejavo seniūnijoje keli kaimai ištuštėję – nė vieno gyventojo. Šlepštikų kaimas dar gyvas – keliose trobose sruvena gyvenimas. Seniausioje, iš praėjusio šimtmečio pradžios išlikusioje sodyboje gyvena Aldona Papievienė. Nelengvas šios moters ir neįgalaus sūnaus gyvenimas atokiame, nuo pasaulio atskirtame vienkiemyje. Bet ji dirba savo ūkelyje, sukasi kaip įmanydama ir prašo tik vieno – sveikatos.

Magistralė nutolino namus

Šlepštikų kaime prie magistralinio kelio Klaipėda–Vilnius atsidūrusio vienkiemio šeimininkė A. Papievienė guodėsi pačioje pekloje gyvenanti: „Užkampis – toli Endriejavo miestelis, autobusų stotelė prie Judrėnų kelio – už trijų kilometrų. Toli duona, bažnyčia, daktarai… Tik malkos arti.“

Už kelių šimtų metrų nuo jos namų – Plungės rajono teritorija. Taigi čia ne tik Endriejavo seniūnijos, bet ir Klaipėdos rajono pakraštys. Užkampis, nors pro pat sodybą magistrale be paliovos skrieja automobiliai. Vienkiemis atskirtas nuo pasaulio – nusivylusi šeimininkė ir ją aplankantieji. Tai atsitiko prieš 5 metus, kai rajono paribyje magistraliniame kelyje panaikino automobilių apsisukimo vietą. Nuo to laiko apsilankiusieji pas A. Papievienę negali čia pat apsisukti: tenka riedėti 8 kilometrus magistrale pirmyn, kol pasiekia Žadvainių kaimą Plungės rajone, ir ten apsisukti. Štai kodėl paskutiniaisiais metais per 16 kilometrų nutolo čia gyvenimą praleidusios moters namai. Visiems vienodai – artimiesiems, svečiams, greitosios medikams ar ugniagesiams gelbėtojams.

Miestas neviliojo

A. Papievienė, skaičiuojanti 75-uosius metus, gyvena 1920 m. Genčų statytoje troboje. Nuo 4 metelių, kai mirė mama ir našlaitę auginti pasiėmė teta Basė, mamos sesuo. Mergaitė gimė gretimame Stančaičių kaime, bet gimtosios sodybos seniai nebėra.

Atrodo, esminių permainų per savo amžių senasis Genčų pastatas išvengė. Troboje tebėra autentiška duonkepė krosnis, nors duona nebekepama jau porą dešimtmečių. Išlikusios senovinės lubos su sijomis, o kieme – šulinys su svirtimi, tiesa, paramstyta.

A. Papievienė, su vyru užauginusi 5 sūnus ir dukrą, gyvena su sūnumi Vitu, neįgaliu nuo vaikystės. Našle tapo prieš 7 metus. „Darbštus vyras buvo, bet mėgo išgerti“, – prasitarė moteris.

Aldona pasakojo, kad visi jos bendraamžiai draugai jaunystėje išėjo į miestą – niekas nepasiliko kolūkyje dirbti. „Aš viena likau – manęs netraukė miestas“, – prisipažino pašnekovė. Jai teko sunkiai plušėti laukininkystės brigadoje už menką atlygį. O reikėjo užauginti, išleisti į gyvenimą gausią šeimą. Beje, šiemet valstybė suskato daugiavaikėms motinoms, užauginusioms 5 ir daugiau vaikų, mokėti antrojo laipsnio valstybinę pensiją – 400 litų. A. Papievienė tvarko dokumentus jai gauti. „Užtektų man ir tos, kurią dabar gaunu“, – kukliai pratarė moteris.

Tuštėjanti gimtinė

Savo gyvenimą praleidusi Šlepštikų kaime, A. Papievienė yra jo tuštėjimo liudininkė. Moteris pasakojo vaikystėje lankiusi Šlepštikų pradinę mokyklą. „Klumpeliais per tyrelį – į mokyklą. Oi, kiek vaikų mokėsi. Juk tais laikais didelės šeimynos buvo, – dalijosi prisiminimais Aldona ir pridūrė, kad mokyklos pastatas nudegęs. – O mūsų vaikai mokėsi Stančaičių pradinėje mokykloje, po to – Endriejavo vidurinėje.“

Ji suskaičiavo, kad anuomet Šlepštikų kaime buvusios 25 sodybos. „Daug žmonių aplinkui gyveno: Drobovolskio, Bukio, Venslauskio, Juškų, Lygnugarių šeimos. Ir mano dėdė Saudargas“, – vardijo pašnekovė.

Taigi kadaise čia virė gyvenimas. Bet žmonės išmirė, sunyko sodybos, buvę kolūkio pastatai. Nugriauta karvidė, grūdų sandėlis, tik buvusioje kiaulidėje įsikūrusi šeima. A. Papievienė sakė, kad Šlepštikuose belikusios 6 trobos, viena jau keleri metai tuščia. Jos seniausia – kitos vėliau statytos, renovuotos. Artimiausias kaimynas – beveik už kilometro. Su kaimynėmis pasišneka susitikusi prie mobiliosios parduotuvės, kuri porą kartų per savaitę atvažiuoja į Stančaičius už trijų kilometrų. „Duonelės, druskos, cukraus nusiperku, nors čia viskas brangiau nei parduotuvėje“, – šyptelėjo pašnekovė.

Bet nedaug maisto produktų jai tereikia pirkti. Juk tvartelyje mykia neseniai apsiveršiavusi karvė, duodanti porą kibirų pieno per dieną. Jo užtenka ne tik abiem su sūnumi, bet ir veršeliui, bekonui. Anksčiau ateidavo kaimynai – ir jiems duodavo pienelio. Aldona dar augina triušių, kelias ožkeles ir paukščių. Tvartelyje yra ir arklys. Pavasarį pasikviečia kaimyną, kad išvagotų sklypelį ir galėtų pasisėti bulvių bei kitų daržovių. Tvarkosi kaip įmanydama.

Moteris pasiguodė, kad baugu eiti į autobusų stotelę prie Judrėnų kelio, nes ties Stančaičiais iš sodybos miške išpuola du didžiuliai palaidi šunys. Jie baugina ir kitus žmones. Seniūnė Laimutė Šunokienė įspėjusi šeimininkus, tačiau šie atsikirto, kad šunys nekanda. Pašnekovė prasitarė, jog sunku pasiekti bažnyčią Endriejave. Ir prisipažino, kad kartais sėdanti ant dviračio ir minanti magistralės pakraštėliu, nors suprantanti, kad tai nuodėminga ir rizikinga kelionė. Tačiau Šlepštikų kaimo senbuvė nedejavo: svarbiausia, kad tik sveikatos nepritrūktų.


  • Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė: „Prieš kelis dešimt­mečius visi kaimai buvo dešimteriopai didesni. Endriejavo seniūnijoje yra 28 kaimai, bet jau mirę Dausynų, Kačių, Viržintų, Naujokų kaimai – nebeliko nė vieno gyventojo. Šlepštikų kaimas irgi nykstantis. Tik geografiniu požiūriu patogesnėse vietovėse kuriasi naujakuriai, renovuojamos senos sodybos.

    Endriejavo seniūnijoje kasmet mažėja gyventojų. Pernai čia savo gyvenamąją vietą deklaravo 1 735 žmonės. Praėjusiais metais amžino poilsio atgulė 18, o gimė 15. Kaimai tuštėja ir dėl emigracijos: pernai išvykimą į užsienį deklaravo 14 gyventojų, o sugrįžo 9.

    Vyresnio amžiaus žmonėms sudėtinga gyventi atokiame kaime.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių