Su mezginiu rankose apžvelgė ir miesto problemas
Nuo vaikystės mamos išmokyta megzti Marija Klišauskaitė su virbalais nesiskiria kiauras dienas. Pomėgį neįgali mergina pavertė kasdienine savo veikla. Miesto virbalais pavadinta Marija šypsosi, nes mezgančią ją galima pamatyti ir Gargždų parke, ir miesto centre, ir šventėse, ir turguje.
Mielas nuo vaikystės
„Vilnoniai šalikai, kojinės, blauzdinės, šlepetės, pirštinės…“ – vardijo savo rankdarbius Marija, sutikusi papasakoti apie savo pomėgį, ir tuoj pat išsitraukė virbalus. Kojines sakė galinti numegzti per dvi dienas, panašiai laiko reikia ir pirštinėms. Jos mezginiai skirti ir kūdikiams, ir suaugusiesiems, kurie nešioja ir 46 dydžio batus. „Mezgu paprastai, senoviškai, bet kai ateina įkvėpimas, išmezgu ir briedžius, ir delfinus – viską, kas šauna į galvą“, – šypsodamasi pasakojo mergina, virbalus vadinanti savo draugais, o susidraugavo su jais būdama 10 metų.
Tiek, kiek Marija primezga, nesunešiotų nei pati, nei šeima, nei giminės, todėl jau seniai turi užsakymų. Nors jos mėgstamiausia spalva raudona, bet mezga iš įvairiausių spalvų, storio vilnonių siūlų. Avių vilnos siūlus perka, bet būna, kad gauna dovanų. Mezga įvairių dydžių virbalais, jų turi 8 rūšių, skirtų ir ploniausiems mezginiams, ir storiems.
„Jau liepos mėnesį gaunu vieną kitą užsakymą ir pradedu megzti ryte nuo 6 val. iki vėlumos. Penkių minučių pertrauka ir vėl mezgu. Vis dėlto būna dienų, kad net virbalai atsibosta, tada niekur iš namų nevažiuoju ir net išjungiu telefoną“, – prisipažino Marija. Tačiau kol geras oras, ją galima dažnai sutikti Gargždų centre, parke ar kitoje viešoje vietoje su mezginiu rankose.
Riboja judėjimą
Nuo vaikystės neįgali mergina turi asmeninį asistentą, kuris paįvairina bendravimą, padeda vežimėliu įveikti laiptus ar kitas kliūtis. O jos neįgalių žmonių kelyje pavojingesnės nei sveikiesiems. Duobėti šaligatviai, aukšti borteliai, nuo kurių kartais tenka vežimėliu nušokti, elektros stulpai, kelio ženklai, kuriuos sunku apvažiuoti, – išbandymas ne tik Marijai. Dėmesingumo neįgaliesiems stoka mieste akivaizdi – net ten, kur yra nuovažos, kartais jos užstatomos automobiliais.
„Kreipiausi į Gargždų seniūnę dėl paplūdimio prie Minijos. Privažiuoti per smėlį, ypač sausą, iki suolų neįmanoma. Gal yra galimybė bent iki vieno nutiesti takelį?“ – apie problemą ir sprendimo galimybę svarstė neįgali gargždiškė. Labiausiai ji nelaukia žiemos, kai judėti net po miestą bus dar sudėtingiau.
Dar viena sena problema, pasak Marijos, kad iš Gargždų į Klaipėdą nekursuoja joks mikroautobusas, pritaikytas neįgaliesiems. Išvažiuoti iš miesto ji gali tik su tėvais automobiliu, tačiau suaugusiam žmogui norėtųsi daugiau savarankiškumo.
10 metų Gargžduose gyvenanti Marija vis dėlto nusiteikusi pozityviai. Ji nesiskundžia kasdienybės nuoboduliu – veiklos, be mezgimo, susiranda pati. Du kartus per savaitę lanko Gargždų muzikos mokyklą, kur dainuoja kartu su kitais neįgaliaisiais, nes dainuoti mėgsta nuo mažens. Pirmadieniais ji su bendraminčiais užsiima rankdarbiais VšĮ „Revilita“.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
