• 8 gruodžio, 2021
|

Su našlaitėmis pasidalintas gerumas globėjai teikia džiaugsmą

Šimkų šeima iš Vanagų kaimo pirmoji Agluonėnų seniūnijoje priglaudė tris be tėvų globos likusias našlaites, jas užaugino, išleido į mokslus. Beveik prieš 30 metų tai buvo drąsus sprendimas, nes išmaitinti gausią šeimą buvo nelengva. Tačiau globėjai dalijosi tuo, ką turėjo, stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų. Didžiausias atpildas – visi užaugo gerais žmonėmis.

„Bangos“ archyvo nuotr.: prieš 20 metų A. ir V. Šimkai su dukra Vilma (kairėje) ir globotine Kristina.

Našlės kasdienybė

Atrodo, šiemet „koroja“ dvigubai – ir pandemija spaudžia, ir pavasaris per ilgai su žiema varžosi, gamta šilumos šykšti. Taigi vos danguje nušvinta saulė, kaimo žmonės lekia į kiemus ir daržus. Motinos dienos išvakarėse savo sodelyje prie daugiabučio namo Vanagų kaime tvarkėsi Vida Šimkienė. Jos pusėn žvalgėsi netoliese ganykloje žolelės ieškančios ožkelės. Atėjus vakarui, senoji, Protingoji, pradeda mekendama suktis ratu, kad šeimininkė greičiau parsivestų namo. Ją pirmą prieš 8 metus Vidai padovanojo teta, nes Vida negalėjo gerti karvės pieno. „Netgi melžti karvės negalėjau, nes nuo šviežio pieno kvapo man darėsi bloga, pykino, – prisipažino pašnekovė. – Ir ožkos šilto pieno negeriu, tik atšaldytą. Vasarą padirbėjusi lauke išgeriu puslitrį.“ Tai paprasta lietuviškos veislės melžiama ožkelė.

Iš vienos dovanotos V. Šimkienė užsiveisė 4 ožkas, kiekvienai išrinko jas apibūdinančius vardus: Protingoji, piendavė, kuri užuodusi kaimynų rožę, nepraeis pro šalį nenuskynusi, ožkavedės Meilutė, Gražuolė, Sniegė ir ožys Mikutis. Visi žino, kas esantys – reaguoja šaukiami šeimininkės. Keturi maži ožiukai – bevardžiai, jų likimas jau nuspręstas – bandos nebeplės. V. Šimkienė mėgsta ne tik savo ožkelių pieną, bet ir mėsą. „Ožkiena patinka ir netoliese gyvenančiai ūkininkei, ji taip pat pasiima pieną, kai jo lieka, – atskleidė pašnekovė. – Ne tik ožkos pieną geriu – valgau ir iš jo pagamintą „fetos“ sūrį.“

V. Šimkienė savo ožkeles, kurias mylinti ir tausojanti, į lauką išvedė balandžio viduryje, kai pirmą dieną nušvito saulė ir šios jau nebeėdė šieno. Jas rūpestingai prižiūri – ne tik papildomai šeria specialiu pašaru, stiprina vitaminais, bet ir šukuoja, kerpa nagus. „Prie jų visada einu švari, nusipraususi, be jokio dezodoranto kvapo – ožkos to nemėgsta. Negali eiti ir su alkoholio kvapu – gali gauti su ragais į užpakalį, kaip kartą buvo nutikę vyrui“, – atskleidė pašnekovė. Anksčiau turėjusi griežtą ožį, kuris apgynė ožiukus nuo šuns.

V. Šimkienei ožkelės – ne tik malonus užsiėmimas, bet ir sveikas maistas. Priglaudė tėvų netekusias sesutes

Tokia našlės V. Šimkienės kasdienybė. O kai „Bangos“ korespondentams čia teko lankytis prieš 20 metų, Vida su vyru Antanu laikė ir karvių, ir kiaulių, puoselėjo daržus, nes reikėjo išmaitinti 6 vaikus: savo du sūnus ir dukrą bei tris globojamas mergaites. Tuomet Šimkai buvo vieninteliai Agluonėnų seniūnijoje, kurie globojo tėvų globos netekusius vaikus. Apie šią šeimą „Bangoje“ buvo išspausdintas straipsnis „Vaikams paaukotas gyvenimas“.

Mirus A. Šimkaus seseriai Aldonai ir jos vyrui, tris našlaites Eglę, Neringą ir Kristiną į savo namus Vanaguose parsivežė Šimkai, kurie suteikė ne tik pastogę, bet ir tėvišką šilumą, saugumą. Mergaičių amžius buvo nuo pusketvirtų iki 9 metų, panašus, kaip ir jų vaikų. Tuomet A. Šimkus „Bangos“ korespondentei atskleidė patyręs, ką reiškia gyventi be tėvų globos ir paramos, todėl labai nenorėjo, kad našlaitės augtų globos namuose. Vida su Antanu labai stengėsi, kad mergaitės nesijaustų nuskriaustos.

„Vaikams paaukojom gyvenimą. Mums svarbiausia, kad visi įgytų specialybes, nes be jų gyvenime blogai. Jeigu jie užaugs gerais žmonėmis, vadinasi, gyvenome ir aukojomės ne be reikalo“, – prieš 20 metų kalbėjo V. Šimkienė. „Džiaugsimės gerą darbą padarę“, – anuomet ištarė Antanas.

Stengėsi suprasti vaikus

Susitikus šį pavasarį Vida šypsodamasi pasakojo, jog užaugę vaikai kuria savo gyvenimą. Su mama gyvena tik vyresnėlis sūnus Vaidas, apsistoja ir Kęstutis, grįžęs iš užsienio. „Anglijoje su vyru gyvena dukra Vilma, kuri nežino, ką darys ateityje, bet apsilankiusi namuose išvyksta su ašaromis. Norėtų grįžti, bet sako dar pinigų namui nesusitaupiusi“, – šyptelėjo V. Šimkienė.

Šimkų globotinės gyvena užsienyje. „Dvi Anglijoje, viena gerai įsitvirtinusi, pernai aplankėme“, – kalbėjo Vida.

Ar jos dėkingos globėjams? „Šiuo metu taip, nors anuomet mergaitėms buvo sunku: jos nesuprato, kas yra šeimos tvarka. Mes reikalavome laikytis nustatytų taisyklių, kaip ir savo vaikų. Visos buvo skirtingų charakterių, sunki misija buvo rasti bendrą kalbą, – dalijosi patirtimi Vida. – Nieko nereiškia psichologo patarimai, jeigu neįsiklausysi į vaiką, neišgirsi jo poreikių. Pirmiausia to išmokau iš savo vaikų. Vyresnysis sūnus turėjo tvirtą nuomonę. Parduotuvėje liepdavau išsirinkti labiausiai patikusį žaislą, žinoma, už tam tikrą pinigų sumą. Jis pats rinkosi ir batus, drabužius. Mes visi kartu skaičiuodavome, kiek pinigų skirti maistui, drabužiams, mokymo priemonėms ir pramogoms.“

V. Šimkų šeima, padėjusi užaugti našlaitėms, atliko kilnų darbą. „V. Šimkienė verta aukšto apdovanojimo“, – patikino Agluonėnų seniūnijos socialinė darbuotoja Marytė Ruigienė.

Pernai Vida palaidojo savo vyrą. „Mirė ant mano rankų – nuo insulto. Tik 60 metų buvo sulaukęs“, – atsiduso ji.

Našlė džiaugiasi, kad sūnūs jai padeda kasdieniuose darbuose, kad Motinos dienos proga vaikai padovanojo šaldiklį, kad turi mėgstamą užsiėmimą – nuotaiką skaidrina pelargonijos, kurios raudonuoja ant visų palangių namuose.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių