Suderinti įvairias veiklas tituluotai gargždiškei padeda disciplina ir šeimos palaikymas

Tingiu, nenoriu, neturiu laiko, nespėju – žodžiai, kurių gargždiškė Loreta STIRBYTĖ netaria net mintyse ir neįsivaizduoja, kaip galima nerasti laiko sportui, sveikai šeimos mitybai ir mokslui. Trijų vaikų mama prieš penkerius metus ėmėsi naujų Gargždų turgaus vadybininkės-administratorės pareigų, sukasi ir šeimos versle, studijuoja Klaipėdos universitete ir nuolat sportuoja. Kas jai padeda suderinti visas veiklas, siekti sporto rezultatų ir garsinti Lietuvos vardą net pasaulyje?
Pamažu pritapo Gargžduose
„Esu kilusi iš Šilutės rajono Žemaičių Naumiesčio miestelio, baigusi Šilutės 1-ąją gimnaziją, o po to – teisės mokslus Klaipėdos kolegijoje. Į Gargždus gyventi su šeima atvažiavau prieš trylika metų. Gargždai tada buvo dar kitokie, tad iš pradžių Šilutė vis dėlto atrodė artimesnė, žmonės šiltesni“, – šypsojosi L. Stirbytė, prisiminusi pažintį su Gargždais, kurie pasirodė dideli. Kartą vos nepasiklydusi eidama iš centro namo, o dabar turbūt užrištomis akimis atrastų kelią. „Miestas keitėsi, buvo tvarkomas parkas, kitos erdvės. Mano nuomone, Gargžduose yra viskas, ko reikia patogiam šeimos gyvenimui“, – dėstė Loreta, dėl darbo kurį laiką važinėjusi į Šilutę, vėliau – į Klaipėdą. Po keleto metų darbo Klaipėdos notarų biure ir dar trejų metų darbo gamybos įmonėje, moteris pastebėjo skelbimą, kad Gargždų turguje reikalinga vadybininkė-administratorė. „Mano pareigybės žmogus turi mokėti ne tik administratorės darbą, bet ir renginius organizuoti, sudaryti sutartis, ieškoti naujų prekybininkų, tenka pavaduoti kontrolierę, kai išeina atostogų, kurti įvairias tvarkas, archyvuoti metų pabaigoje dokumentus, viešinti veiklą socialiniuose tinkluose. Dirbu jau penkerius metus“, – vardijo Loreta, prisidėjusi ir prie pirminės Gargždų turgaus vizijos kūrimo, kurią planuoja įgyvendinti Klaipėdos rajono savivaldybė.
Vadybininkės-administratorės pareigas gargždiškė derina su šeimos verslu – UAB „Martyno sportas“, t. y. prekyba maisto papildais. Tačiau šį darbą Loreta vadina pomėgiu, nes jis susijęs su sportu, kuris yra svarbi jos kasdienybės dalis.
Po gimdymo – į sporto salę
„Vaikystėje visai nemėgau kūno kultūros pamokų, geriau eidavau į biblioteką. Mama parašydavo atleidimą, tad bibliotekoje skaitydavau ir ruošdavau pamokas“, – paklausta, ar pomėgis sportuoti įgimtas, paneigė Loreta. Poreikis sportuoti, pasak jos, atsirado po antrojo vaikelio gimimo, nes nėštumo metu priaugtas svoris nekrito taip greitai, kaip jauna mama norėjo. Pamažu lankymasis sporto salėje tapo malonumu, vis dėlto reikalaujančiu įvairių pastangų, tačiau Loreta sugebėjo suderinti šeimos poreikius, darbą ir asmeninių tikslų siekį. „Kultūrizmo sporto salėje Gargžduose radau viską, ko reikėjo, kad galėčiau sportuoti, o prabangos nereikia“, – patenkinta, kad nereikėjo važinėtis į Klaipėdą ir galėjo sutaupyti laiko, džiaugėsi Loreta. Pradėjusi sportuoti jauna moteris atrado ir dviračio naudą, ir pasivaikščiojimų džiaugsmą, o šiemet įveikė ir vieną iš savo baimių – susidraugavo su žirgais ir pradėjo jodinėti.
„Bijau plaukti, jei kojų pirštais nesiekiu dugno, ir nuo mažens bijojau arklių, nors vaikystėje patys turėjome arklį. Mano trys sesės jodinėdavo, aš sakydavau, kad nenoriu, o iš tikrųjų bijojau“, – prisipažino Loreta. Moteris dvejus metus į Šiūparių žirgyną vežioja treniruotis dukrytę, tad paprašė, kad ši pamokytų ir ją pabalnoti žirgą. Loreta netrukus suprato, kad žirgai draugiški, kad padeda įveikti įtampą, todėl baimės dingo, ir balne ji jaučiasi drąsiai. Gali būti, kad sporto aistra deganti gargždiškė ryšis dalyvauti ir žirgų konkūrų varžybose. Kitokių varžybų patirties ji jau yra sukaupusi.
Treji metai – trys čempionatai
Pasiekusi asmeninių tikslų sporto salėje, Loreta, paskatinta draugo Martyno, nusprendė išbandyti save varžybose. „Mintis ruoštis Lietuvos kultūrizmo ir fitneso čempionatui atėjo netikėtai. Pasiruošimas prieš trejus metus buvo neilgas – 4–5 mėnesiai, draugas turėjo ruošimosi varžyboms patirties. Tąkart sėkmingai pasirodžiau dviejose kategorijose: tarp naujokių buvau ketvirta, o bikinio kategorijoje – antra“, – pirmąsias pergales prisiminė Loreta. Pernai gegužės mėnesį Austrijoje, Lince, vykusiame NABBA pasaulio čempionate, kuriame dalyvavo 200 sportininkų iš įvairių šalių, amžiaus grupėje per 35 m. bikinio kategorijoje ji užėmė trečiąją vietą. Šiemet Prancūzijoje Loreta netapo prizininke, bet iškovojo 7-ąją vietą. „Nusprendžiau daryti pertrauką, nes kenčia vaikai, namai, tačiau ateityje, jei tik leis sveikata, dar dalyvausiu kultūrizmo ir fitneso čempionatuose“, – planais dalijosi Loreta, kuri be šeimos palaikymo neįsivaizduoja, kad būtų galėjusi pildyti savo svajones. Jos siekius nuoširdžiai palaiko tėvai, draugas Martynas, sūnus Domas, dukros Smiltė ir Ignė.
Keičiasi mityba
Pasiruošimas kultūrizmo ir fitneso čempionatams – ne vien tikslingos treniruotės, bet ir subalansuota mityba, disciplina, ne vien fizinės, bet ir psichologinės ištvermės išbandymas.
Loreta įsitikinusi, kad sportuoti kiekvienam sąmoningam žmogui, jei jis nori jaustis gerai, yra būtina, tačiau profesionalus sportas, jei tam pasiryžtama, reikalauja daugiau pastangų, jėgų, ištvermės ir laiko, o ruošiantis varžyboms jaustis prastai esą normalu.
„Man neužtenka lankytis sporto klube, treniruoklį turiu ir darbo vietoje, dar važinėju dviračiu ir daug vaikštau“, – su šypsena pasakojo Loreta. Tačiau šypsena ima blėsti, kai prieš varžybas tenka palaipsniui atsisakyti kai kurių maisto produktų. Pavyzdžiui, likus 2 mėnesiams nebegalima valgyti pieno produktų, o kavą su pienu, varškę, graikišką jogurtą mėgstančiai Loretai tai nėra lengva. Pakitusią mitybą pajunta ir žarnynas, tad tenka gerti gerąsias bakterijas. „Nebevartoju gerųjų riebalų – riešutų sviesto, baltų miltų gaminių, o taip norisi miltinių patiekalų, šokoladukų… Priklausomai nuo formos, tenka mažiau vartosi grikių, avižinių dribsnių, dominuoja baltymai ir… trūksta energijos. Maistas – vištiena, jautiena, menkė ir daržovės, bet ne visos: nuo vienų pučia pilvą, nuo kitų kyla refliuksas. Vaisių beveik negalima, o vandens reikia išgerti net 3 litrus. Būna, kad vaikštau apsnūdusi, o tai, ko negaunu su maistu, turiu kompensuoti papildais“, – pasakojo Loreta. Viskas laiku – maistas kas 2,5–3 val., nes organizmas tam tikru laiku turi gauti visų medžiagų, treniruotės, poilsis. Moteris neslepia, kad derinti savo ir šeimos mitybą nėra lengva: „Kai prasideda pasiruošimas varžyboms, ypač daug laiko skiriu maisto gamybai. Pati į darbą visai dienai turiu atsinešti 5–6 indelius maisto. Visada gaminu šeimai, kitaip ir būti negali, o vaikai labai vertina namuose gamintą maistą.“ Nors pailsėti būtina 8 valandas, bet šiemet ruošdamasi čempionatui Loreta miegojo tik po 5–6 valandas. Pirmais metais organizmas lengvai prisitaikė prie jam skirtų permainų, antrais metais, pasak Loretos, buvo sunkiau, o šiemet – ypač sunku. Beje, pirmais metais ruošdamasi čempionatui ji numetė 5 kilogramus svorio, o šiemet turėjo priaugti apie 3 kg.
Viskas įmanoma
Dalyvavimas čempionatuose, ypač kitose šalyse, išbando ir Loretos šeimos finansus. Keliaujama automobiliu, tad kainuoja kuras, apgyvendinimas, apranga, makiažas ir kt. „Pavyzdžiui, bikinis kainavo 800 eurų (reikia atsižvelgti į mados tendencijas ir kokybę, kad nenubirtų karoliukai), dar kainuoja ir jo išvalymas po varžybų, per porą šimtų – makiažas, šukuosena, kūno padengimas specialiu įdegio kremu, bateliai. Kasmet susidaro 2 tūkst. eurų viršijanti suma“, – prisipažino Loreta. Į Austriją pernai jie važiavo dviese, o šiemet Prancūzijoje vykusiame pasaulio kultūrizmo ir fitneso čempionate ją palaikė visa šeima.
Kad čempionato scenoje dalyvės spinduliuotų šypseną, pirmiausia reikia drąsos į tą sceną žengti. Loreta mano, jei mergina ar moteris yra kukli, nemėgsta dėmesio ir bijo vilkėdama bikinį eiti net į paplūdimį, tai demonstruoti savo kūną prieš svetimus žmones, komisiją, neišdrįs.
Išmokti laikyseną prisistatymui, parodyti plačią nugarą, specialų liemens išsukimą, kojas, kai avi aukštakulnius, irgi reikia kantrybės. Kasdienybėje aukštakulnių neavinti Loreta neslėpė, jog yra jaudulio, kad scenoje kojos nesusipintų, nes skauda blauzdas, kadangi kurį laiką dalyvės yra negėrusios vandens, svaigsta galva, akina prožektorių šviesos, karšta. Tačiau, kai yra tikslas, visos kliūtys įveikiamos, o išbandyti save, pasak Loretos, smagu, nes varžybose sportininkas yra įvertinamas, atsiskleidžia jo galimybės.
„Viską galima suderinti, jei tik yra šeimos palaikymas, tavimi tiki, leidžia viską išbandyti, – šypsojosi Loreta, jausdama dėkingumą patiems artimiausiems – savo šeimos nariams. – Rodau pavyzdį savo vaikams, kad viskas yra įmanoma. Matydami, kaip elgiamės mes, jie tai pritaiko savo gyvenime.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.