Sugrįžimai į jaunystės piliakalnį
Jau daugiau nei metus gyvename su COVID-19 virusu. Dabar mums beliko tik namuose sėdėti. Karantinas. Bet aš nusiteikusi optimistiškai. Daug skaitau, žiūriu televizijos laidas. Ačiū Dievui, kad akinių nereikia, nors 82-uosius skaičiuoju. Kiekvieną straipsnį „Bangoje“ perskaitau ir apžvalginius – ypač patinka Dalios Daugėlienės rašiniai skaitytojų nuomonių puslapyje.
Dabar rašau prisiminimus iš vaikystės, jaunystės. Juk kai galėjome keliauti, daug žymių vietų aplankiau.
Norgėlų piliakalnis nutolęs nuo pagrindinių kelių, pasiekiamas iš Mataičių-Stončaičių žvyrkelio. Visur dabar yra rodyklės. Sesers dvynės Jadvygos iniciatyva praėjusią vasarą aplankėme šį vaikystę ir jaunystę primenantį piliakalnį. Ant Šalpės kalnelio apžiūrėjome koplytstulpius, kryžius. Jau ketvirtą kartą…
Štai Norgėlų piliakalnis, seniai matytas, bet prisiminimuose gyvas. Dar mokantis Jocių pradinėje mokykloje mokytoja buvo suorganizavusi žygį į šį piliakalnį. Tada ėjo visos klasės. Ant piliakalnio susitikę su Šlepštikų pradinės mokyklos mokiniais draugiškai žaidėme kvadratą. Nežinau, kaip mokytojos tuomet susitarė – telefono nebuvo, atstumas nemažas.
Antrą kartą apsilankiau gegužinėje. Tada Mataičių kolūkyje dirbau apskaitininke. Buvo 1959 metų gegužė. Turbūt gyventojai kaime, kuris tikrai nemažas buvo – apie 27 šeimos gyveno, prie koplytėlių giedojo gegužines giesmes. Paskutinę gegužės dieną jie ant piliakalnio surengė gegužinę. Vakarop susiruošiau ir aš. Muzika sklido visame slėnyje. Smagu buvo, kad kaimo žmonės linksminosi.
Daug kartų būdavo gegužinių ir šokių ant Norgėlų piliakalnio. Čia susirinkdavo Norgėlų, Šlepštikų, Lelėnų, Stončaičių, Dauskių kaimų jaunimas. Visi linksminomės draugiškai, kaimyniškai. Elektros nebuvo – užteko laužų šviesos. Gal šokius organizuodavę mataitiškiai, nes ten buvo kultūros namai.
Janina NORVILAITĖ-VARANAUSKIENĖ
