• 11 rugpjūčio, 2022
|

Sunkiai sergančio jauno vyro gyvenimas priklauso nuo kilnių žmonių

Savarankišką gyvenimą vos pradėjusiam tuomet 21 metų Ruslanui Lyšui, pajutus netikėtus jaunam vyrui ligos simptomus, dar tą pačią savaitę medikai lyg iš giedro dangaus ištarė sunkios plaučių ligos diagnozę. Per dešimt metų jo sveikatos būklė itin pablogėjo ir jis jau penkerius metus gyvena plaučių transplantacijos laukimu ir viltimi, jog gyvenimas po jos grįš į ankstesnes vėžes.

Per dešimt metų R. Lyšio sveikatos būklė itin pablogėjo ir jis jau penkerius metus gyvena plaučių transplantacijos laukimu ir viltimi, jog gyvenimas po jos grįš į ankstesnes vėžes.

Netikėta ligos pradžia

Šiuo metu Lentvaryje gyvenantis vilnietis Ruslanas (30 m.) neįtikėtinai ramiai pasakoja savo ligos istoriją. Iš namų jau nebegalintis išeiti, bet optimizmo neprarandantis vyras per visą pokalbį tik vienu sakiniu išsiduoda, jog pasitaiko ir silpnumo akimirkų, tačiau nė akimirkos nesuabejoja, jog tai – laikina. Tik iki tol, kol atsiras jam tinkamas plaučių donoras.

Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM kviečia susipažinti su Ruslano istorija ir dar kartą įvertinti, kokią didelę prasmę ir vertę turi organų donorystė, kokią neįkainojamą viltį ji suteikia sunkiems ligoniams.

Ruslanas puikiai prisimena dieną, nuo kurios jo gyvenimas pakrypo kita linkme – 2012-ųjų vasarą, dirbdamas fizinį darbą, jis pajuto, jog jam trūksta oro. Dvidešimt vienerių metų jaunuoliui tai pasirodė keista ir jis konsultacijai kreipėsi į šeimos gydytoją. Po kelių dienų VUL Santaros klinikose atlikęs reikiamus tyrimus Ruslanas vyko namo. Tačiau vos išvažiavęs sulaukė gydytojos skambučio, jog privalo grįžti, nes gauti nieko gero nežadantys tyrimų rezultatai ir jis yra guldomas į ligoninę dar išsamesniems tyrimams. Po savaitę trukusių įvairiausių tyrimų medikai galėjo pasakyti diagnozę – I stadijos sarkoidozė.

Ruslanui buvo paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau jis nedavė jokio teigiamo efekto, pasijuto tik šalutinis vaistų poveikis – per mėnesį jis priaugo 25 kg svorio, buvo pažeistas skrandis. Tuomet jam atlikti dar sudėtingesni tyrimai, po atviros biopsijos nustatyta ir papildoma diagnozė – plaučių alveolitas, o per tą laiką sarkoidozė progresavo iki IV – sunkiausios – stadijos. Su šiomis dviem diagnozėmis Ruslanas gyvena iki šiol.

Vienintelė viltis – transplantacija

2015 m. Ruslano gyvenime reikšmingi – metų pradžioje po kelerių metų draugystės jis susituokė su mylimąja Jolita. Tačiau radus laimę vienoje gyvenimo srityje, ėmė prastėti kita – sveikatos būklė vis blogėjo. Tais metais liga progresavo, jam teko išeiti iš darbo, toliau gydymą jis tęsė LSMUL Kauno klinikose. Čia Ruslano vėl laukė daugybė tyrimų, tačiau gydymo jo ligai nebuvo, buvo rastas tik kvėpavimą palengvinantis būdas – kas 2–3 mėn. po 10–14 lašelinių leidžiami plaučius praplečiantys vaistai.

2015 metų pabaigoje, praėjus pusmečiui po vestuvių, Ruslanas buvo skubiai išvežtas į ligoninę – tyrimų rezultatai rodė, kad situacija vis blogėja, plaučių būklė akivaizdžiai prastėja. Todėl kitų metų vasarį matydamas, kad situacija tikrai negerės, vilnietis pats pasiprašė būti įtrauktas į plaučių transplantacijos laukiančiųjų eilę. Tačiau tinkamo plaučių donoro, kurių per metus atsiranda po 1–2, Ruslanas laukia jau 5 metus.

2018 m. ligai ėmus dar labiau progresuoti, jis tapo nuolatiniu klinikų lankytoju, į jas dabar vyksta beveik kas mėnesį. Jam kasmet reguliariai atliekamos kompiuterinės tomografijos, kurios rodo, kad plaučių būklė vis blogėja po 2–3 proc.

Gelbėja deguonies aparatas

Kad galėtų gerai jaustis, anksčiau Ruslanas turėdavo kasdien po 1–2 val. pakvėpuoti deguonimi. Tačiau sveikatos būklei blogėjant jam teko įsigyti vis galingesnius stacionarius deguonies aparatus. Prie tokio aparato dabar jis yra prisijungęs nuolat – 24 val. per parą. Tai apribojo vyro judėjimą ir šiandien jis iš namų išeina tik vykdamas į LSMUL Kauno klinikas.

Ruslanas pasakoja, ką reiškia nuolat būti prisijungusiam prie deguonies aparato: „Kad galėčiau laisvai judėti bent po namus, prie aparato turiu 12 metrų ilgio žarnelę. Kadangi gyvename 5 daugiabučio namo aukšte, prireikus išvykti į klinikas, tiek metrų prireikia, jog galėčiau nusileisti iki pirmo aukšto.“ Esant dabartinei sveikatos būklei, nusileisti 5 aukštus žemyn jam trunka apie pusvalandį, užlipti nuolat pasiilsint – beveik pusantros valandos.

„Jeigu noriu pasivaikščioti, išeinu į balkoną ir „pavaikščioju“ po kiemą akimis“, – rodos, be jokio liūdesio balse sako Ruslanas.

Paklaustas, kaip šiandien atrodo jo diena, vyras užtikrintai dėsto: „Kiekvieną dieną turiu grafiką ir jo laikausi. Gaminu šeimai valgyti, jeigu gerai jaučiuosi, pakeičiu patalynę, nuvalau dulkes. Du kartus per savaitę tvarkau spintą – žmona dėl to jau juokiasi iš manęs. Nuolat žiūrėti televiziją, naršyti internete per tiek metų jau nusibodo.“

Iš tokio pasakojimo jo dienos atrodo labai paprastos, tačiau greitai sugrąžina į realybę papasakodamas apie deguonies trūkumo priepuolius: „Tokie priepuoliai užeina netikėtai. Mano lūpos ir rankos ima mėlynuoti, galūnės tirpti, gerklėje tarsi kas užsispaudžia ir nebegaliu įkvėpti, – ir tuoj patikslina, kad prie tokių priepuolių, kiek tai įmanoma, yra pripratęs. – Pirmuosius kartus buvo tikrai baisu, kad nebeįkvėpsiu ir uždusiu. Dabar žinau, kaip elgtis, kokią poziciją užimti, kad oro galėčiau įkvėpti daugiau.“

Jaučia didelį palaikymą

Ruslanas džiaugiasi, jog visu ligos metu šalia jo yra žmona ir kiti artimieji, kurie jį visapusiškai palaiko bei jam padeda. „Būna ir man, optimistui, jog rankos nusvyra, sakau, jog pavargau ir daugiau nebegaliu, tačiau žmona ir kiti artimiausi žmonės tokiais momentais mane motyvuoja nepasiduoti. Palaikymas yra nuostabus – ir iš šeimos, ir iš giminės“, – sako vyras.

„Esu labai dėkingas ir medikams, slaugytojoms, visam klinikų personalui. Neturiu jokių nusiskundimų, visi puikiai atlieka savo darbą, gražiai bendrauja ir yra draugiški, iš jų sulaukiu daug palaikymo“, – apie medikus gražiai atsiliepia jaunas vyras ir sako suprantantis, jog jo ligai kitokio gydymo tiesiog nėra.

Paklaustas, kaip įsivaizduoja gyvenimą po transplantacijos, ką tuomet planuotų, Ruslanas yra užtikrintas ir tik nusijuokia: „Mano planai jau sudėlioti – tik reikia sulaukti momento jiems išpildyti. O planuose pirmiausia darbas ir vaikai.“

„Man svarbiausia, jog sulaukęs sveikų plaučių vėl galėčiau laisvai judėti – kažkur nuvažiuoti, nueiti be deguonies aparato. Esu to labai pasiilgęs. Todėl pirmiausia norėčiau pakeliauti po Lietuvą“, – šypsosi vos 30-ies vyras.

Ar šie planai galės būti įgyvendinti, šiandien nuo Ruslano mažai priklauso. Viskas – donorų artimųjų rankose, kurie priima sprendimą, ar paaukoti savo šeimos nario organus donorystei.

Šiuo metu Ruslanas yra vienas iš šešių žmonių, kurie laukia plaučių transplantacijos. Plaučių persodinimo operacijų per metus atliekama apie 1–2. Tai itin sudėtinga operacija – kaip nurodo medikai, donoriniams plaučiams keliami didesni nei kitiems organams atitikimo reikalavimai. Plaučių tinkamumui labai svarbūs antropometriniai duomenys ir kraujo grupės atitikimas.

Parengė Vita VITAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių