Šventės karantine: pasigendama namų, sklidinų juoko
Jau antras šv. Velykas sutikome karantine. Dažniausiai ši šventė ir yra traktuojama kaip šeimos susibūrimo laikas, tačiau šiais metais taip pat negalėjome susitikti su artimaisiais. Atvelykį, nors judėjimas tarp savivaldybių jau atlaisvintas, taip pat švęsime be artimųjų. Susitikimai galimi tik viename ūkyje. Apie tradicijų pokytį dėl apribojimų kalbamės su jaunaisiais pašnekovais.
Tradicijas puoselėja šeimoje
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistė Emilija Dirgėlaitė dalijosi, kad šv. Velykos – ne tik religinė, bet ir tradicinė šeimos šventė, kai laiką leidžia su artimaisiais. Moksleivė šią dieną praleisdavo kaime. „Visada švęsdavome su artimiausiais žmonėmis, kartu leisdavome šias dienas ir mėgaudavomės bendryste. Žinoma, susėdę prie bendro stalo rungtyniaudavome, kieno taikliausia ranka ir stipriausias margutis. Ši diena visada kupina džiaugsmo, namai sklidini šeimos juoko“, – šventės svarbą akcentavo E. Dirgėlaitė.
Ji pridūrė, kad tradicijos apibūdina vieną svarbiausių vertybių – bendrystę: „Tai gražiausias ir labiausiai jungiantis dalykas. Per šv. Velykas visada susirenkame visa šeima, leidžiame laiką kartu, o ne atskirai.“
Moksleivė, tvaraus gyvenimo būdo puoselėtoja Gabrielė Petruokaitė taip pat vertina šv. Velykas kaip šeimos ir ramybės laiką. Ji pasakojo, jog jau tradicija tapo švęsti Velykas pas močiutę, kur susirenka artimiausi giminaičiai. „Močiutė visuomet kepa velykinį pyragą pagal dar mano prosenelės saugotą receptą. Visi kartu daužome margučius, skanaujame įvairius valgius, bendraujame. Stengiuosi sustoti ir apsižvalgyti: pamatyti atbundančią gamtą, išgirsti mylimų žmonių žodžius, paklausti savęs, kaip jaučiuosi“, – teigė G. Petruokaitė. Jos šeima prieš šv. Velykas žaisliukais-kiaušiniais dekoruoja beržo šakeles, o Verbų sekmadienį iš bažnyčios parsineša šventintą kadagio šakelę.
Moksleivė Akvilė Ataitė šią šventę praleidžia su šeima. „Dažniausiai ryte daužome margučius, kuriuos prieš dieną dažėme, ankstesniais metais susitikdavome su seneliais“, – tradicijas vardija Akvilė.
Prancūzų filologiją Vilniaus universitete studijuojančiai Indrei Būdvytytei šventės asocijuojasi su draugų ir šeimos susitikimais, susibūrimais: „Toks gėrio ir laimės trumputis laikotarpis. Taip ir su Velykomis, jos primena, jog šyla orai, po truputį vasarėja.“
Išmoko vertinti bendravimą
Karantinas stipriai pakoregavo tradicijas, švenčių minėjimus. Štai E. Dirgėlaitė sakė, jog, norėdami apsaugoti save ir artimuosius, šventes leido namie. „Nors tokios šventės tikrai nėra linksmiausios, bet tikiu, kad dabar svarbu – saugumas, jog kitas šventes galėtume praleisti kartu. Nors buvome atskirai, nepamiršome susiskambinti ir bent taip, mintimis, būti kartu!“ – džiaugėsi gimnazistė, kad karantinas išmokė vertinti gyvus susitikimus, ko labiausiai ir pasigedo velykiniu laikotarpiu.
Jai antrino ir A. Ataitė, su artimaisiais bendravusi telefonu.
I. Būdvytytė pastebėjo, kad šios Velykos buvo daug kuklesnės, o šventimas sutrumpėjo. Tačiau didelio skirtumo mergina nepajuto. „Gal dėl to, nes jau metus viskas vyksta kitaip ir tapo įprasta būti uždaresniems ir kuklesniems… Pasigedau turbūt to, ko ir kiekvienas dabar pasigenda, tai bendravimo, artumo, buvimo su kitais šeimos nariais, draugais“, – dalijosi I. Būdvytytė.
Gimnazistė G. Petruokaitė, sutikusi šventes namuose, pasakojo, jog tradicijas ir šventinę atmosferą vis tiek stengėsi išlaikyti. „Labiausiai pasigedau kasmetinės išvykos į Švėkšną. Jau keletą metų tradiciškai po šventinių pietų vykdavome į šį miestelį ir apžiūrėdavome jo velykinę puošmeną – margučiais dekoruotą medį. Deja, bet jau antrus metus to padaryti negalėjome“, – teigė G. Petruokaitė.
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Jaunųjų korespondentų klubo narė
