• 28 lapkričio, 2021
|

Šventvakarių žemė nesulaukia naujakurių

Keliaujančiuosius per Priekulę pačiame miesto centre, skverelyje, simboliškai pasveikina Šventvakarių Evė. Šią literatūros klasikei atminti skulptūrą sukūrusi menininkė Dalia Matulaitė išrinko labiausiai patikusį kaimo, kuriame vaikystėje gyveno būsimoji rašytoja, pavadinimą. Kaip šiandien atrodo Šventvakarių kaimas, kurio pavadinimo kodą žmonės tebespėlioja iki šiol? Istorinę praeitį mena kelios išlikusios lietuvininkų sodybos, tačiau gražioje vietoje naujakuriai neskuba kurtis.

R. ir E. Vilimų sodyboje – brangi relikvija – girnapusė. Atgraso duobėtas vieškelis

Priekulės pašonėje tarp Gropiškių ir Liaunų įsispraudęs Šventvakarių kaimas. Nuo pagrindinio kelio iki jo tenka dardėti žvyrkeliu daugiau nei du kilometrus. Šventvakarių seniūnaitijos seniūnaitis Egidijus Vilimas įsitikinęs, kad šis dulkėtas, dažnai duobėtas vieškelis atgraso naujakurius. Laukuose išsimėčiusios kelios sodybos, išlikusios iš 20 amžiaus pradžios. Ir mokyklos pastatas, kuriame įsikūrę žmonės. Tik vienas gyvenamasis namas šiame kaime pastatytas per pastaruosius 20 metų. Tačiau dviejuose sklypuose jau kruta statybininkai.

E. Vilimas su žmona Rita įsikūrę Šventvakarių pakrašty antrą šimtmetį skaičiuojančioje troboje. „Prieš porą dešimtmečių apsigyvenome apleistoje sodyboje“, – sakė vyras.

Dabar ji – viena gražiausiai tvarkomų Priekulės seniūnijoje. Tautodailininkai Rita ir Egidijus senoje sodyboje pasirinko etnografinį stilių. Keramikos amatą įvaldę sutuoktiniai aplinką puošia ne tik pintomis tvorelėmis, bet ir pačių sukurtais keraminiais dirbiniais. Čia „žydi“ molinės saulėgrąžos, ant dekoratyvinių krūmelių „džiūsta“ puodynės, ąsotėliai.

Apsigynė nuo potvynių

Už šimto metrų nuo sodybos – įspūdingas Minijos vingis. „Šioje vietoje upė neprognozuojama – beveik kas pavasarį jai ištvinus, vanduo pasiekia mūsų kiemą, bet toliau neprasiskverbia“, – sakė gyventojai, po vieno stipraus potvynio vasarą savo sodybą apjuosę pylimu ir paaukštinę sodybos sklypą. „Tada atėjo ramybė“, – ištarė Egidijus.

Jis stebėjosi, kad potvyniai užlieja tik Šventvakarių žemę. Ar ne dėl to aplinkui nemažai dirvonuojančių laukų? Štai šalia išpuoselėtos Vilimų sodybos – krūmokšniais apžėlęs sklypas. Per potvynius jį apglėbia vanduo. „Prieš kelerius metus atėjęs savininkas prasitarė, jog čia statysiąs namą. Paklausiau, ar ant polių? Šis labai nustebo išgirdęs, kad jį apsemia. Kitais metais apsilankęs kitas irgi prašneko apie statybą. Supratau – apgavo ir šį. Jau kelintus metus dirvonuoja žemė ir net nežinau, kas jo šeimininkas“, – kalbėjo E. Vilimas, kurį erzina dirvonas, jo manymu, gadinantis kraštovaizdį. O Rita džiaugėsi galėdama tarp lauko žolynų prisirinkti jonažolių bei kitokių ekologiškų žolelių.

Dirvonų šeimininkų nepažįsta

Z. Venckienė: „Gražiose vietose apleisti sklypai dirvonuoja – nei sėti, nei pjauti nesiruošia.“Ir daugiau dirvonuojančių laukų yra kaime, kurio pavadinimas lyg ir įpareigoja puoselėti šią vietą. „Mes visi, čia gyvenantys, prižiūrime savo sklypus“, – patikino Egidijus. Bet po 90 arų padalinti sklypai parduoti po kelis kartus, ir nežinia, kas jų šeimininkai. Anot senbuvės Zofijos Venckienės, niekas čia nesiruošia nei sėti, nei pjauti. Tarpukariu čia gyveno stambūs ūkininkai, valdę po 50 ir daugiau hektarų. Dar yra didžiulių tvartų, menančių ūkininkavimo tradicijas šiame kaime, likučių. Tačiau tradicijos sunykusios. Tiesa, stambus ūkininkas, auginantis bulves, čia valdo nemažą sklypą. Ūkininkauja ir Z. Venckienės žentas Povilas Stulga su žmona Angele. Jie laiko kelias melžiamas karves. P. Stulga skundėsi, jog trūksta ganyklų, tačiau išsinuomoti negali, nes nežino, kas tų dirvonų savininkai. „Vienas pasiūlė 50 arų, tai nušienauju, prižiūriu“, – sakė ūkininkas.

E. Vilimas, Šventvakarių seniūnaitijos, jungiančios ir Gropiškių bei Liaunų kaimus, seniūnaitis patenkintas, jog gyventojai įsigijo žoliapjoves – tvarko savo sodybas, puoselėja grožį. Šiemet A. ir P. Stulgoms už pavyzdingai ir kūrybingai prižiūrimą sodybą Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė įteikė padėkos raštą.

Pavadinimo kodas

Šventvakariuose nedaug gyventojų, jie dirba Klaipėdoje. Gražus kraštovaizdis – upė, miškas – vilioja poilsiautojus. Ar tik ne pavadinime užkoduotas šios vietovės grožis? „Vakarais, apie 20 val., čia nurimsta vėjas, nutyla viskas. Ramybė – šventi vakarai“, – kalbėjo keliolika metų šią aplinką stebintis Egidijus ir vis spėliojantis, kodėl taip pavadintas kaimas? Jis pasakojo, kad namas, kuriame gyvena, pastatytas 1906 m. „Girdėjau kalbų, jog čia gyvenusi Ieva P. Stulga skundėsi, jog trūksta ganyklų, tačiau išsinuomoti negali, nes nežino, kas tų dirvonų savininkai.Simonaitytė, bet nežinau, ar tai tiesa“, – prisipažino E. Vilimas, besidomintis šio kaimo istorija. Nemažai žinių jam suteikė kasmet Šventvakariuose, savo gimtinėje, apsilankantis kraštietis Evaldas Rugullis. Tai iš jo išgirdęs, jog tarpukariu stovėjęs vėjo malūnas, kurio girnapusę Egidijus saugo savo sodyboje.

Priekulės Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus vadovė Laima Lemežienė patikino, jog vaikystėje būsimoji rašytoja I. Simonaitytė su mama, padiene darbininke, gyvenusi ne tik Šventvakariuose, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Galbūt ir šioje sodyboje. Pasak jos, skulptorei D. Matulaitei labai patikęs šis pavadinimas, ir ji savo skulptūrą, skirtą rašytojai atminti, pavadinusi „Šventvakarių Evė“. Taigi ji įamžino ir šio kaimo pavadinimą. „Ar jis susijęs su tikėjimu?“ – spėliojo muziejininkė.

Keramikos amatai garsins

E. Vilimas, penktos kartos keramikas, turi vilčių išgarsinti Šventvakarių kaimą amatais. Jo dirbtuvės uostamiestyje uždarytos prieš 5 metus, kai anapusybėn iškeliavo tėvas. Jis paliko nemenką palikimą – savo kūrinių, kuriuos pristatė personalinėse parodose. Savo amatą Egidijus svajoja perkelti į Šventvakarius. „Turiu sklypą, kuris netinkamas žemdirbystei, nes apsemiamas. Čia galėtų būti amatų centras su degimo krosnimis. Žmonės galėtų prisiliesti prie molio – lipdyti, žiesti“, – kalbėjo sutuoktiniai Vilimai. Jų manymu, galėtų būti ir keramikos muziejus: Priekulėje senos šio amato tradicijos. „Mano tėvukas atvažiuodavo į čia veikusią gamyklą mokyti darbininkus žiesti vazas, puodus“, – prisiminė Egidijus.

Taigi jo planuose – keramikos amato puoselėjimas Švent­vakarių kaime. Ir jeigu pavyks gauti europinę paramą, jo vardas pasklis toli.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių