Tautinės saviraiškos išsaugojimo entuziastai Lietuvoje vysto etnosportą
Prieš dvejus metus Lietuvos etnosporto komitetą įkūrę etninės kultūros puoselėtojai tiki, jog kartu galima nuveikti labai daug. Pasak Lietuvos etnosporto komiteto prezidento Stanislavo Bajurino, pagrindinis tikslas – išsaugoti tai, ką sukūrė mūsų protėviai. Organizacija siekia ugdyti jaunąją kartą, didinti savo gretas bei kurti etnosporto – senų žaidimų – tradicijas Lietuvoje.
– Kaip susikūrė Lietuvos etnosporto komitetas ir kokia yra pagrindinė jo veikla?
– Komitetui įkurti reikėjo nemažai pastangų, o pirmiausia turi surasti bendraminčių. Pagrindinis komiteto susikūrimo iniciatorius buvau aš, o komanda susitiko ir susiformavo 2017 metų rugsėjį, kai įvyko pirmosios etnožaidynės. Visi supratome tradicijų ir papročių išsaugojimo svarbą, todėl tereikėjo tikslaus tolimesnių veiklų plano ir išsigvildenti turimas idėjas. Sakyčiau, jog komitetas susikūrė iš labai didelio noro sujungti tradicinius žaidimus puoselėjančių žmonių jėgas ir visiems kartu nuveikti kažką tikrai prasmingo. Pradžioje bendrų idėjų vedami nusprendėme kreiptis į Seimą. Tikėjomės gauti finansavimą, tai būtų palengvinę ne tik komiteto kūrimąsi, tačiau kartu prisidėtų ir prie dabartinių veiklų. Deja, tą kartą mūsų pristatymo nelabai kas klausėsi. Tačiau puikiai supratome, jog viskas ateis su laiku, o tuo metu svarbiausias dalykas buvo žengti pirmąjį, gal kiek netvirtą, žingsnį. Būtent tą mes ir padarėme!
Taigi oficialiai Lietuvos etnosporto komitetas buvo įkurtas 2019-iais. Na, o šiandien pagrindiniai mūsų tikslai yra keli: įtraukti etnosportą į mokyklų bendrąją kūno kultūros programą, padėti kitoms organizacijoms vystyti klubinę veiklą ir kasmet organizuoti etnožaidynes.
– Kodėl etnosportas turėtų būti svarbus šiuolaikiniam žmogui?
– Akivaizdu, jog etnosportas turi labai glaudų ryšį su tautos bei kultūros vertybėmis. Norint išsaugoti lietuvių kultūrinį identitetą reikia imtis tam tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, šviesti jaunimą, puoselėti mūsų protėvių vertybes, dalintis sukaupta patirtimi su tais, kurie su mūsų tautos tradicijomis iki šiol neturėjo nieko bendra ar paprasčiausiai jas užmiršo. Žinoma, nereikia persistengti ir per prievartą brukti nesuprantamų dalykų. Visa tai turi kelti susidomėjimą, kitaip mūsų vaikai liks dar labiau pasimetę ir savo gyvenime nebenorės sutikti nei tradicijų, nei papročių. Na, o koks paprasčiausias būdas sudominti bet kurio amžiaus žmones? Be abejo – žaidimai. Žaisdami atsipalaiduojame, pajaučiame azartą, norime laimėti, tai sužadina kiekvieno iš mūsų viduje slypintį kovotoją. Man labai patinka Japonijos pavyzdys. Maždaug prieš 100 metų japonai suprato, jog iš vakarų ateinanti kultūra ir importiniai produktai galiausiai pakeis šalies bei tautos vertybes. Japonai nusprendė, kad reikia išsaugoti bent dalį tradicijų, todėl pradėjo koncentruotis į tradicinių žaidimų vystymą. Iš tiesų jie įvedė tik vieną esminį pokytį – į mokyklos programą įtraukė kovos menus: dziudo ir kendo. Tačiau tas vienintelis pokytis padarė labai daug, kadangi maždaug po 40–50 metų dziudo išgarsėjo visame pasaulyje ir tapo olimpine sporto šaka. Manau, kad etnosportas ir kiti etninės kultūros puoselėjimo būdai yra svarbūs dėl žinojimo, jog į ateities kartų rankas perduodame saugią ir svarbiausias vertybes puoselėjančią tautą.
– Kokia yra Lietuvos etnosporto komiteto ateities vizija?
– Planai yra tokie, jog mes norėtume grįžti prie etnožaidynių formato. Žinoma, jog bandysime ieškoti tam tikrų būdų, tačiau kol kas pasaulyje tebesiaučiant pandemijai sunku surasti visas reikiamas galimybes. Šiuo metu esame pasiruošę dalyvauti įvairiuose projektuose ir programose. Netrukus sporto rėmimo fondui bandysime teikti jau 3 kartą pakoreguotą projektą. Taip pat intensyviai ieškome platformų, kuriose galėtume plėtoti savo veiklą ir gauti finansavimą. Šiais metais ypatingą dėmesį skiriame sklaidai, norime, jog žmonės mus ne tik matytų, tačiau kartu suprastų skleidžiamos žinutės esmę.
– Kokie būna žmonių, kurie su etnosportu susiduria pirmą kartą, atsiliepimai?
– Edukacijos vaikams ir veikla, kurią vykdome stovyklose, visuomet sulaukia daug susidomėjimo ir dėmesio. Vykstant edukacijoms ar varžyboms viską darome iš savų lėšų, visa mūsų komanda savanoriauja, niekas iš to neuždirba. Įgyvendinti visus planus dažnu atveju būna gana sunku. Tačiau bandome pateikti geriausią variantą, todėl beveik visada sulaukiame tik pozityvo ir gražių palinkėjimų.
– Kiek liaudies žaidimų yra Lietuvos etnosporto komiteto arsenale?
– Šiuo metu yra 6 pagrindinės sporto šakos, kurias kuruojame Lietuvoje: kyla, muštukas, lietuviškas ritinis (ripka), išstūmimas iš rato, lazdos traukynės ir lietuviškos ristynės. Bandome nuolat tobulėti, todėl bendraujame su Pasaulio etnosporto konfederacija. Tikimės, jog ateityje mums pavyks suorganizuoti kokį renginį, kuriame įtrauksime net keletą naujų veiklų. Taip pat planuojame bent porą žaidimų, kuriuose nereikalingas didelis inventorius, įtraukti į vaikų centrų programas. Na, o kurie žaidimai būna populiariausi, visada priklauso nuo auditorijos.
– Stebint šių dienų situaciją visuomenėje, peršasi išvada, kad mažoms tautoms tampa vis sunkiau kuo nors išsiskirti iš kitų. Kaip manote, ar etnosportas ir senų tradicijų puoselėjimas yra tinkami lietuvių saviraiškai?
– Manau, jog etninės kultūros puoselėjimas tinka bet kuriai tautai. Pavyzdžiui, aš su etnosportu susipažinau, kai dar net neįsivaizdavau, jog toks dalykas egzistuoja. Tačiau tai atvėrė daugybę galimybių išreikšti save ir iš naujo atrasti lietuvių tautos kultūrą. Jei kiekviena tauta bandytų išsaugoti tradicinius žaidimus, papročius ir vertybes, tai automatiškai atvertų naujus kelius tuo dalintis ir atrasti kažką naujo.
– Kaip eilinis gyventojas gali prisidėti prie šių tradicijų puoselėjimo ir vystymosi?
– Manau, jog pradžiai užtektų labiau pasidomėti etninės kultūros puoselėtojų organizacijomis ir jų veikla. Turbūt po to derėtų pasidalinti sukaupta informacija su kitais, taip praplečiant žmonių ratą, kurie apskritai žino, jog tokia veikla vykdoma. Taip pat su mumis visuomet galima susisiekti, planuoti bendrus projektus, dalyvauti mūsų veiklose ar savanoriauti. Bet kuriuo atveju mes mielai pasidalintume turimomis žiniomis ir išmokytume visko, ką žinome patys. Juk svarbiausia bendradarbiavimas!
Kalbėjosi Eglė ŽILINSKAITĖ
