Tolimųjų reisų vairuotojo darbo nekeistų į nieką

„Yra tekę važiuoti per audras, žaibuojant, be valytuvų, net be sankabos, patirti avarijų, tačiau tolimųjų reisų vairuotojo darbo nekeisčiau į nieką. Tai jau gyvenimo būdas“, – neslepia gargždiškis R. Rubužis.

Vynas, alus, sultys, vaistai, trąšos, indai, baldai, lentos, rankinės, batai, mašinų detalės, kineskopai, sūdytos ir išdirbtos odos – dar ne viskas, ką yra tekę vežti 25 metus tolimųjų reisų vairuotoju dirbančiam gargždiškiui Romui Rubužiui. Apie gyvenimą ant ratų vyriškis galėtų pasakoti nuo ryto iki vakaro. Deja, laiko tokiems pokalbiams lieka nedaug: sugrįžus iš vieno reiso, reikia ruoštis kitam.

Palydovų neišvengsi

„Esu apkeliavęs visą Žemės rutulį, – pasakojimą apie vairuotojo darbą šypsodamasis pradėjo Romas. – Vairuoju beveik 40 metų, o 25 metus esu tolimųjų reisų vairuotojas. Neįsivaizduoju savęs, dirbančio ką nors kita. Mano darbas – gyvenimo būdas.“ Nors vyriškis sako, kad tai esąs sunkus ir atsakingas darbas, jis nė karto nepasigailėjo, kad pasirinko būtent jį. „Manau, tolimųjų reisų vairuotojais ne tampama, o gimstama“, – juokavo gargždiškis. Nuo aštuntojo ano amžiaus dešimtmečio keitėsi įmonės, kuriose jis dirbo, o vėliau – šalys, į kurias iki šiol vilkiku vežioja sunkiasvorius krovinius. Pirmas tolimas reisas buvo į Vokietiją, tačiau daugiausia nuotykių patyrė kelionėse į Rusiją. „Šioje šalyje tebeklesti reketas. Todėl turi žinoti, kur ir kam sumokėti, jei nori su kroviniu pasiekti kelionės tikslą. Pasakojo, kad Čeliabinsko srityje platinamame laikraštyje nurodyta, kokiu numeriu turi paskambinti, kad prisistatytų „palyda“ ir ne už ačiū „palydėtų“ ten, kur tau reikia. Visas servisas“, – ne apie malonius dalykus juokavo Romas. Reketininkai nestovi pakelėse ir nemėto akmenų į važiuojančias mašinas. Čia viskas suderinta ir apgalvota. „Antrą kartą toje pačioje kelionėje susimokėti nereikia. Pavyzdžiui, už Uralo susimokėjęs gauni atviruką, kurį užtenka parodyti vėliau stabdantiems asmenims, ir važiuoji toliau“, – pasakojo gargždiškis. Tačiau tiems, kurie galbūt norėtų dirbti mano darbą, patyręs vairuotojas siūlo gerai pagalvoti, nes lengva tikrai nebus, o jei kamuos nuolatinė baimė, geriau nevažiuoti.

Be taisyklių

„Ilgiausia eilė prie sienos, kurioje esu laukęs, buvo 42 kilometrų. Juos galima paversti paromis – 5. Beje, tarp vairuotojų galioja tokia taisyklė: per raciją pasakai, kad šiandien tavo gimtadienis, parodai pasą, ir vyrai praleidžia muitinėje be eilės“, – šypsojosi Romas. Tačiau Rusijos keliuose jokios taisyklės, anot jo, negalioja: kas kaip nori, taip ir važiuoja. „Rusijoje yra kryptis, bet kelio nėra. Žiemą – sniegas, rudenį, pavasarį – purvas, o vasarą – dulkės. Ir, žinoma, duobės. Naktimis niekas nevažiuoja. Geriausias kelias Rostovo prie Dono kryptimi primena europinį, bet jau mokamas. Didžiausia problema – pervažos. Jose iškyla metalinė užkarda. Dega raudonas šviesoforo signalas. Prie STOP niekas nestoja. Aš sustoju, o kiti pirštą ties smilkiniu sukioja. Ne veltui sakoma, kad Rusijos neįmanoma suvokti protu“, – dėstė savo įspūdžius pašnekovas. Ne kartą krovinius į Maskvą gabenusiam vairuotojui teko savo kailiu patirti, ką reiškia vairuoti sostinėje. „Jei mūsų sunkiasvorės mašinos būtų aukštesnės, Maskvoje vairuotojai bandytų pralįsti į kitą eismo juostą po priekabomis“, – neabejoja Romas.

Ir cirkas, ir avarijos

Vokietiją, Austriją, Belgiją, Prancūziją, Italiją, Daniją, Ispaniją, Portugaliją ir kitas šalis aplankęs Romas, vairuodamas vilkiką su kroviniu, įsitikino, kad ir vairuotojai, sutikti kelionėje, ir vietiniai kultūringesni už mūsų tautiečius. „Jei pasiklydai kelyje ir tau reikia apsisukti, užtenka įjungti avarinį ženklą, ir iš paskos važiavęs vairuotojas sustos, o pribėgęs paklaus, kas nutiko. Tada sustabdys iš paskos važiuojančiuosius, kad galėtum ramiai apsisukti. Arba jei rodai posūkį iš greitėjimo juostos, tave tuoj pat įleis“, – vardijo kultūringo vairavimo manieras pašnekovas. Bene įsimintiniausias jam buvo paklydimas viename Prancūzijos ir Belgijos pasienio miestelyje. „Pasukau į kažkokią gatvę ir atvažiavau tiesiai… į cirką. Staiga prieš save išvydau cirko kupolą ir mojuojančius klounus. Jie atbėgę atkėlė užtvaras ir parodė, kaip išvažiuoti“, – kvatojosi prisiminęs pašnekovas.

Paklaustas, ar tokiose kelionėse sulaukia moterų dėmesio, vyriškis neslėpė, kad lengvo elgesio merginų, siūlančių savo „paslaugas“ tolimųjų reisų vairuotojams, netrūksta. „Kas neieško nuotykių, tas jų ir neranda. Kai kurie vairuotojai prie mašinos lango užsirašo lentelę su vienu žodžiu – „gėjus“, ir tada ramu“, – juokėsi Romas.

Tačiau nuo avarijų neapsisaugosi jokiomis lentelėmis. Vis dėlto patirtos avarijos baigėsi laimingai. „Lenkijoje, netoli Augustavo, kai iš šalutinio kelio net nestabtelėjusi iššoko mašina, kurioje sėdėjo du pagyvenę žmonės, staigiai stabdžiau ir vos pats neapsiverčiau. Vilkiką apgadinau, o mano išgelbėtieji iš avarijos vietos pabėgo“, – pasakojo anuomet pasipiktinęs vyriškis. Kita avarija įvyko dar arčiau namų, netoli Kauno. „Ją rodė ir per televizijos žinias. Priešaky važiavo autobusas. Kažkas nutiko vairuotojui, autobusas stabtelėjo, ir aš trenkiausi į galą, – su siaubu prisiminė Romas. – Laimei, autobuso keleiviai sėdėjo priekyje. Autobuso galas nuo smūgio buvo sumaitotas.“

Prašė įvaikinti

Ilgiausiai trukusi Romo kelionė – pustrečio mėnesio. Todėl tolimųjų reisų vairuotojai pripažįsta, kad jų darbas yra išbandymas ir šeimai. Žmonos, kol vyrų nėra, vienos augina vaikus, sprendžia visas buities problemas. „Be tavęs gali ir visą giminę palaidoti“, – atsiduso Romas.

Žmona daug kartų yra važiavusi su Romu kartu į Vakarų Europos šalis. Tačiau ne todėl, kad pavargusį vyrą palepintų gardžiais pietumis. Jis visada kelionėje pats verda ir kepa, o tai puikiai sekasi. „Vairuotojui poilsis yra privalomas – darbo režimą fiksuoja tachografas. Taigi, kai tenka ilsėtis, išsitraukiu kartais vieną, bet dažniausiai dvi valgiui ruošti dujines virykles, keptuves, puodus ir gaminu: verdu sriubas, kepu kepsnius, pjaustau salotas“, – iš Romo veido matyti, kad maisto gaminimas – vienas iš atsipalaidavimo būdų. Tiems, kurie įsikuria poilsiui arčiau Romo, garantuota draugiška kompanija ir, žinoma, sotus, gardus maistas. „Jauni vairuotojai, kuriuos pavaišinau vakariene, o pusryčiams prikepiau blynų, klausė, ar negalėčiau jų įsivaikinti, – pro ūsus šypsojosi Romas, o surimtėjęs perspėjo: – Jei valgysi tik sausą maistą, ilgai nepadirbsi. Atsiras sveikatos bėdų. Dėl jų teks keisti šį darbą.“

Reklama: Ingstad.lt