Uvertiūra Nepriklausomos Lietuvos 100-mečio sukakčiai
Dovilų etninės kultūros centras puoselėja tautos atmintį žadinančių renginių ciklą, padėsiantį ugdyti pagarbą senajai kultūrai ir šį kraštą garsinusioms asmenybėms.
Renginiai prasidėjo praėjusį šeštadienį Jurgių kaime malonia popiete, skirta Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjui Martynui Reisgiui bei tautodailės meistrui Vytautui Majorui atminti. Jų likimo vingiai ir įvairiapusė gyvenimo veikla – tarsi puslapiai iš 20-ojo amžiaus Lietuvos istorijos.
Vytauto našlė Birutė buvo nustebinta suplūdus tokiam gausiam mielų svetelių būriui. Nemaža jų dalis menininkui gyvam esant džiaugdavosi jo priimti, pasikalbėję, pasiguodę, vienas kitam širdį atvėrę… Dailininkai ir teatralai, buvę lagerių bičiuliai, tiesiogiai ar netikėtai užsukę išeiviai iš šio krašto ir sovietinės valdžios atstovai. Vytautas visiems buvo nuoširdus, atviras ir svetingas.
Iš pradžių padėtos gėlės prie anapus kelio Vytauto Majoro statyto stogastulpio Martynui Reisgiui. Nuo vaikaičių, artimųjų, lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“, Dovilų seniūnijos, Etninės kultūros centro ir puokštelė lauko žiedų – nuo jauniausių šio kaimo palikuonių. Paskui vorele su vėliavomis visi pasuko pievos takeliu prie stebuklingai iki šių dienų išlikusio Reisgių sodybos ąžuolo. Čia Jurgių kaimo buvusių gyventojų atminimui uždegtas laužas, skambant folkloro ansamblių „Gadula“ ir „Lažupis“ dainoms visi pavaišinti juoda lietuvininkų krašto duona.
Toje vietoje stovėjusią ūkininko Martyno Reisgio sodybą dabar mena šimtametis ąžuolas, riedulių krūva ir žydinti pieva. Neturėjo laimės matyti savo protėvių nei jo vaikaitės Milda ir Irena Dugniūtės, nei žentas Jurgis Aušra. Gimtasis Jurgių kaimas kaip miglose Redveikių ūkio palikuonei Gertrūdai Savickienei.
Prisišliejusiame prie Šernų girios Jurgių kaime kadaise gyveno ūkininkai, visi lietuviai – Martynas Padagas (tai jo sunykusioje sodyboje įsikūrė Vytautas Majoras), Urtė Redveikienė, Mikas Povilas, Jurgis Reisgys, Mikas Kirva, Jurgis Dėckys – iš viso 45 žmonės. Karas, okupacijos ir gaisrai sunaikino sodybas, tačiau, kaip teigia Helmutas Lotužis, Reisgių melioracijos sistema veikė iki sovietmečio. Mat darydami bet ką šio krašto žmonės žiūrėjo į ateitį. Tik gimtajame krašte lauktos ateities jiems nebuvo lemta išvysti…
Viena giminė, viena kalba, viena žemė…
– Pažadinkime praeitį istorinei atminčiai. Sukvieskime prosenelius, visus, mylinčius ir nutolusius, prisiminkime jų neišdainuotas dainas. Tebus tai dėkingystės paminklas visiems šio krašto šviesuoliams, – paragino vakaro rengėjai.
Martynas Reisgys (1886–1942)
Kaip anuomet vadino – Mažosios Lietuvos prezidentas. Savo gyvybę ir gyvenimą paaukojęs už lietuviškas idėjas ir patriotišką veiklą. Buvęs Klaipėdos krašto kelių direktorijų narys, dviem jų 1931–1932 ir 1934 metais pirmininkavo. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino II laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde, 1923 m. Klaipėdos sukilimo medaliu.
Mokytojas, pastebėjęs jo gabumus, tikėjosi būsiant mokytoju. Bet Martynas pasirinko statybininko amatą ir savarankiškai lavinosi. Savišvieta atvedė jį į susipratusių lietuvių gretas. Su bendraminčiais Lankupiuose buvo įkūręs „Jaunimo“ draugiją, 1913-aisiais už šią veiklą sulaukė JAV lietuvių dovanos. Tais pat metais vedęs Anikę Dėckytę iš Jurgių pasogos gavo 55 ha ūkį.
Po Pirmojo pasaulinio karo įsitraukė į politiką, atstovavo Klaipėdos apskričiai Mažosios Lietuvos tautinėje taryboje, buvo išrinktas į krašto seimelį ir Žemės ūkio rūmus. 1922 m. kartu su Mažosios Lietuvos visuomenės atstovais – dr. V. Gaigalaičiu, J. Labrencu, J. Stiklioriumi ir kitais Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje Klaipėdos krašto gyventojų vardu reikalavo prijungti kraštą prie nepriklausomos Lietuvos.
Pasitraukęs iš direktorijos ūkininkavo. Buvo atviras ir teisingas samdiniams. Žiemą ūkininkams rengdavo kursus, skaitydavo paskaitas. Vadovavo Dovilų šaulių būriui, buvo Dovilų bažnyčios ir Stučių pradinės mokyklos tarybų narys, Jurgių kaimo seniūnas.
Kraštą užėmę naciai neatleido M. Reisgiui už lietuviškas nuostatas ir jam einant Direktorijos pirmininko pareigas į mokyklas grąžintą lietuvių kalbą. 1942 m. Mauthauseno koncentracijos stovykloje iškankintas mirė. Palaikai sudeginti.
M. Reisgio žmona Ana su trimis vaikais 1948 m. ištremti į Sibirą. Ten ji mirė.
Lietuvoje likusios Reisgių šeimos vaikaitės Milda Aušrienė ir Irena Dugniūtė dabar dalyvauja lietuvininkų draugijos „Mažoji Lietuva“ veikloje. Jurgis Aušra – aktyvus šios bendruomenės veikėjas, šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčios Klaipėdoje atstatymo komiteto pirmininkas, Klaipėdos miesto garbės pilietis.
Tylos minute susirinkusieji pagerbė M. Reisgio atminimą.
Viena giminė, viena kalba, viena žemė…
Tie patys žodžiai įprasmina kito garbaus lietuvio, žemaičio palikimą.
Vytautas Majoras (1930–2006)
Pripažintas meistrų meistras, auksarankis skulptorius, apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu. Kai kas jį linkęs vadinti naujosios lietuvių monumentaliosios skulptūros pradininku.
Šiemet Vytautui būtų sukakę aštuoniasdešimt penkeri. Jurgiuose tebėra gyva jo dvasia. Regis, išlįs iš už kampo drožlėmis apšepęs ir, kaip visada, pasakys: „Nėr kada tų darbų užbaigti…“ Legendomis apipinto Vilkų Kampo kaimo atkaklaus žemaičio sūnus. Netrukus po karo būdamas šešiolikos patekęs į sovietinio saugumo rankas – už Stalino karikatūrą dešimt metų lagerio. Per visus etapus atsėdėjęs aštuonerius ir išėjęs „lagerių universitetus“. Nes ten tokį vaikigalį mokė lagerininkai intelektualai – rašytojai, skulptoriai, garsus operos solistas. Mokė užsienio kalbų, klausėsi jis atidžiai jų pašnekesių apie literatūrą, istoriją, kovas už laisvę.
Tie mokymai vėliau įkūnyti Vytauto Majoro skulptūrose. „Žemaitis“ (ant Skomantų piliakalnio), kaip pats autorius yra sakęs, – mieliausias darbas jo širdžiai. Paminklinės skulptūros Čiurlioniui, Žemaitei, S. Stanevičiui, I. Simonaitytei, „Sukilėliai“, mediniai lietuvių dievai – Perkūnas, Patrimpas, Pikolis – Pasaulio lietuvių dainų šventės puošmena. Ir visas kaimas, išėjęs į pievas, – Ablingos memorialinis ansamblis… Šio ansamblio sumanymas priklauso Vytautui Majorui.
Jurgiuose meistro rankų sušildytas prakalbo ne tik medis, bet ir geležis… Jau beveik dešimtmečiui praėjus po jo mirties sodyba kiekvieną apsilankantį tebežavi prasmingu meistro palikimu. Žinoma, ne be jo žmonos Birutės ir jos dukters Sonatos pastangų išsaugoti ją tokią, kokią Vytautas paliko…
Prisiminusi kartu praleistus metus Birutė Majorienė sako, jog čia apsilankę pasijuto laimingi ir visi Jurgių kaimo ūkininkų palikuonys, dabar gyvenantys Australijoje, Vokietijoje.
M. Reisgio vaikaitė Milda Aušrienė, dėkodama rengėjams už tokią jautrią prisiminimų popietę, kartu pastebėjo, jog Vytautas Majoras dar sovietmečiu pastatė atminimo ženklą jos senelių buvusios sodybos vietoje ir surengė atminimo vakarą. Jis buvo drąsus žmogus.
Tą mintį patvirtina Vytauto bičiulis dailininkas Edvardas Malinauskas, primindamas, jog ir anais laikais Vytautas jautėsi esąs laisvas menininkas. Mokėjo galybę liaudies, patriotinių dainų ir mėgo dainuoti. Nebaugino jo persekiojimai, niekam nėra priekaištavęs, skriaudų nebuvo linkęs prisiminti.
Taigi, tebėra Lietuva, tebėra gyva Žemaitija. Nedyla ir Jurgių kaimo dvasia.
Turbūt pats laikas pamąstyti, jog tokios asmenybės, kaip Vytautas Majoras, yra nusipelniusios, kad jų gyvenimas ir darbai būtų įamžinti atskiroje knygoje.
