Uždvariui negresia išnykti
Rajono pakraštyje, už pusantro kilometro nuo Judrėnų miestelio, – senas, bet gyvybingas Uždvario kaimas. Penki vienkiemiai, atokiai išsimėtę kas sau, pamiškėje – keturbutis gyvenamasis namas. Tuščių būstų čia nerasi. Senbuviai, išleidę vaikus, ramiai dėlioja savo gyvenimo mozaiką, jaunesnieji, čia radę ramybę ir erdvę, savaip sprendžia būties problemas.
Ramybę randa veikloje
Uždvaris prasideda prieš šimtmetį statyta troba, į kurią anuomet atitekėjo Regina Kasiliauskienė. „Uošvis pasakojo, kad žmonės mūsų kaimą nurodydavę, kaip esantį už dvaro. Taip ir liko Uždvaris“, – pavadinimo kilmę atskleidė pašnekovė. Beje, kraštotyrininkų duomenimis, nuo 1840 metų Uždvaris priklausė Bucevičių valdytam Judrėnų dvarui.
Prieš 6 metus R. Kasiliauskienė liko našlė. Namuose prie jos glaudžiasi kilmingas numylėtinis katinas. Sūnūs Kęstutis ir Vytautas įsikūrę didmiesčiuose, bet dažnai aplanko mamą. Jie renovavo seną tėvų trobą, įrengė miestietiškus patogumus, sukūrė jaukumą. Vytautas, šalyje žinomas židinių meistras, sumūrijo židinį. Bet 72-ejų metų Regina nesėdi prie jo. Tvarte – 2 karvės, prieauglis, pulkas vištų, gaidžių, kalakutų. Iš pieno ji gamina sūrius, kuriuos rūko. Išsigando surietus ligai – braukė ašaras. Bet gydytojas nuramino: „Dirbk kiek gali, šnekėk su gyvuliais.“ Todėl ir neatsisakė savo ūkelio. „Kartais žmonės paklausia, ar man neužtenka? Aš dirbu savo malonumui – kiek pajėgiu. Džiaugiuosi galėdama padėti savo proanūkiams – turiu tris mažiukus“, – pasakojo R. Kasiliauskienė.
Meniškos prigimties moteris, padedant sūnums, gražiai tvarko savo sodybą. Ji ne kartą pagerbta, apdovanota už grožio puoselėjimą.
Regina džiaugėsi gerais kaimynais – prireikus vyriškos rankos, į pagalbą ateina Zigmas Toleikis. Ir ji šiltai bendraujanti su kaimo žmonėmis. Čia ją vadina močiute – ji padėjo auginti vaikus, juos pavalgydindavo. Tačiau apie krizes šeimose moteris nenorėjo kalbėti.
Užpraėjusio amžiaus reliktas
Pamiškėje prigludusi seniausia šiame kaime trobelė, kurioje gyvena 82-ejų metų Marikė Papievienė su dviem socialiai remtinais sūnumis. Nereikia stebėtis sodyboje išmėtytomis senomis technikos detalėmis. Sūnus Kazimieras – nagingas, traktorių pats susimontavo. Seniūnas Zigmantas Siminauskas pasakojo, kad jis buvo užsidegęs su bendraminčiu sukonstruoti net malūnsparnį, bet tai išgirdęs racionalus judrėniškis atšaldė: „Pakilsit, o kaip nusileisit?“
Trobele paversta buvusi klėtis. „Ji pastatyta 1864 m.“, – ištarė Marikė. Ir kaip netikėsi vyriausia šio kaimo gyventoja, tik sunku suprasti, kaip trobelė atlaiko tokią metų naštą.
M. Papievienė sakė čia gyvenanti daugiau nei 60 metų – atitekėjo į vyro namus. Per tą laiką kaimas labai pasikeitė, bet blogų žmonių čia nebuvę. Kaimą nušlavė melioracijos vajus. „Kai kurie išsikėlė į miestelį – ir vyro brolis, o kitas pasiliko. Ir aš likau savo žemėje – naujos trobos neturiu. Mano vyras buvo girtuoklis“, – pasakojo Marikė.
Taip ir gyvena su dviem sūnumis. Mažą pensiją gaunanti senutė laiko ožkelę. Sekmadieniais ji du kilometrus kulniuojanti į miestelio bažnyčią pasimelsti, o šiokią dieną – į biblioteką parsinešti knygų apie tikėjimą. Ji ir krašto naujienomis domisi – skaito Klaipėdos rajono laikraštį „Banga“.
Mieste nebepriprastų
Iš užpraėjusio amžiaus sodybos atsidūrėme naujausioje. Norvegiško stiliaus medinį namą, jaukų, su visais patogumais, čia pasistatė Norvegijoje padirbėjęs Zigmas Toleikis. Anksčiau jis porą dešimtmečių su šeima gyveno kaimynystėje stūksančiame keturbutyje – būstą gavo įsidarbinęs girininkijoje. Šiuo metu Zigmas namuose, bet prasidės darbų sezonas, ir vėl išvyks į Norvegiją. Juk iš ugniagesio algos trobos nepasistatysi.
Švyti dailus namas su miestietiškais patogumais, V. Kasiliausko sumūrytu židiniu. Naujos sodybos aplinka išgražinta, mažąja architektūra saikingai paįvairinta. „Kaimynė Regina „užvedė“ tvarkytis“. Dukros rūpinasi aplinka“, – šyptelėjo vyras. Jis iškasė tvenkinį ir žuvų priveisė – rojus kormoranams. Gražu čia vasarą. „Tai pretendentai apdovanojimui už aplinkos puoselėjimą“, – sakė Judrėnų seniūnijos seniūno padėjėja Juzefa Bružienė. Z. Toleikis pridūrė, kad mieste jau nebepriprastų.
Žmona Odeta dirba mokykloje. Tris vaikus užauginusi šeima turi ūkelį: laiko karvę, vištų. „Jeigu kaime gyvendamas nieko neauginsi, tinginiu vadins“, – šyptelėjo Zigmas. Odeta spaudžia sūrius. Iš kitų šio krašto sūrininkių gaminių skiriasi – moteris juos rūko.
Išsvajota ramybės oazė
Jurgita Strelkauskienė su šeima į vienkiemį Uždvario kaime atsikraustė prieš porą metų. Iš šešių arų sklypo sodininkų bendrijoje persikėlus į erdvę, kurioje sodyba užima pusę hektaro, – nerealus laisvės pojūtis, ramybės oazė. „Pabėgau nuo civilizacijos“, – prisipažino Jurgita. Ji užsiveisė naminių paukščių, kuriuos „sergsti“ lapės, paskubomis retindamos pulką. Pro langą stebi sode apsilankiusias stirnas. Vasaros rytais moteris vienmarškinė išbėga į lauką pasimankštinti.
„Niekas nekomanduoja, nenurodinėja, nereikia naktimis klausytis rusiškų dainelių. Aš alsuoju laisve, – džiaugėsi J. Strelkauskienė. – Čia pat mokykla, darželis, parduotuvė.
Jeigu dar būtų įmanoma 30 kilometrų priartinti Klaipėdą, būtų idealu.“
Dvi vyresniosios Strelkauskų dukros suaugusios. Namuose tik trečiojo gimtadienio laukianti Viltė. Jurgitos vyras Remigijus – tolimųjų reisų vairuotojas. Taigi su šeima ne visada gali leisti laiką. Darbo arti nėra – tokia kaimo realybė.
Jurgita rado širdžiai malonios veiklos: velia šlepetes. „Juk iškritau iš darbo rinkos – argi darbdavys priims mane, auginančią mažą vaiką?“ – retoriškai klausė ji.
Uždvaryje įsikūrusi dar viena jauna ūkininko Remigijaus Norvilo šeima. Patrauklus šis kaimas, alsuojantis praeitimi, saugantis bendrystės tradicijas.
