Užgrūdinti emigracijos kuriasi Klaipėdos rajone
Tėvynėje ateitį planuojančius R. Sakerį, A. Marcinkevičą ir V. Jurgutę meras V. Dačkauskas kartu su Tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos komiteto pirmininke A. Balnioniene ir Administracijos direktoriumi S. Karbausku pakvietė įsiamžinti bendroje nuotraukoje.
Didžiausių metų švenčių laikotarpiu, kai Tėvynėn suguža būrys emigrantų, Klaipėdos rajono savivaldybė jau antrus metus iš eilės organizavo susitikimą su emigrantais ir reemigrantais, teirautasi jų lūkesčių ir kaip geriau atliepti grįžusiųjų Lietuvon poreikius.
Kvietimas susitikti mero kabinete ir prie kavos puodelio padiskutuoti aktualiais klausimais, papasakoti savo asmenines istorijas didelio emigrantų susidomėjimo nesulaukė. Atvyko trys: du jau grįžę iš emigracijos asmenys ir viena besiruošianti su šeima vasarą įsikurti Doviluose.
Pasisėmę patirties grįžta
Emigracijos srautai, nors ir nežymiai, bet Lietuvoje pastaruoju metu nebeauga katastrofiškai. Pirmąjį praėjusių metų pusmetį imigracija į Lietuvą augo maždaug dvigubai, o emigracija sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Statistikos duomenimis, 2018-ųjų sausio-birželio mėnesiais į Lietuvą imigravo beveik 19,2 tūkst. žmonių, 2017 metų pirmąjį pusmetį tokių asmenų buvo beveik 9,3 tūkstančio. Du trečdaliai pernai imigravusių asmenų yra Lietuvos piliečiai. Anot Statistikos departamento, pirmąjį praėjusių metų pusmetį iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, 2017 m. šis rodiklis siekė per 26 tūkst. gyventojų.
Emigrantus ir reemigrantus prieš Naujuosius metus šiltai savo kabinete sutikęs Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas akcentavo, jog emigracijos problema svarstoma valstybės mastu: Vyriausybė rengia emigrantų sugrąžinimo Tėvynėn programą. Anot V. Dačkausko, yra labai gražių pavyzdžių, kai žmonės išvyksta užsienin, pasisemia patirties ir turimas žinias vėliau realizuoja Lietuvoje.
Išvykusi nuotykių sutiko vyrą
Tai liudijo ir atvykusių Savivaldybėn reemigrantų istorijos. Gargždų centre veikiančio „Amam bistro“ įkūrėja Asta Marcinkeviča pasakojo 15 metų gyvenusi Airijoje. „Išvykau svetur dar antrame studijų kurse ieškoti nuotykių. Ten sutikau savo vyrą, kuris yra iš Latvijos. Grįžau Tėvynėn, baigiau žurnalistikos bakalauro studijas. Tačiau traukė išvykti. Kone visa šeima – aš, sesuo, kuri buvo ką tik baigusi mokyklą, brolis su drauge (dabar jau žmona) – susėdome į automobilius ir išvykome Airijon. Išvežėme dalelę Lietuvos. Dirbome pačius įvairiausius darbus. Kai buvau dar studentė, debiutas buvo brokolių lauke. Vėliau teko dirbti ir italų restorane, senelių namuose, rašyti vietiniam laikraščiui ir pan.“, – vardijo A. Marcinkeviča. Moteris pasakojo per savaitę dirbdavusi po 70 val., vienu metu turėdavo kokius 3 darbus. „Pamenu, dirbau vertėja, tai bet kuriuo paros metu paskambindavo ir iškviesdavo ar į policiją, ar į ligoninę – kur tik yra poreikis, išgirsdavau nelabai malonių istorijų. Po to nusprendžiau mesti šį tiek emociškai, tiek fiziškai sekinantį darbą“, – sakė pašnekovė.
Kavinė dar pradžia
Pirmųjų verslo įgūdžių A. Marcinkeviča išmoko dirbdama turguje. Vėliau su buvusia klasės drauge Airijoje atidarė kavinę ir papildomų darbų nebesiėmė, nes gimė vaikai, tad norėjosi stabilumo ir sėslumo, daugiau laiko skirti šeimai. Būtent patirtis kavinių versle paskatino atidaryti „Amam bistro“ ir Gargžduose. „Kadangi pinigai mums su vyru niekada nebuvo pagrindinė motyvacija, tai vieną dieną sumąstėme grįžti į Lietuvą. Juolab kad vaikams reikia senelių, tai yra neįkainojama“, – įsitikinusi Asta.
Moteris, paklausta, ar „Amam bistro“ pateisino lūkesčius, atsakė, jog dar anksti spręsti, kavinė veikia vos 4 mėnesius. Tačiau didžiausia problema, kad Gargžduose nėra išplėtota valgymo kavinėse kultūra, ji kaip diena nuo nakties skiriasi nuo situacijos Airijoje. Tačiau jauna šeima nenuleidžia rankų, juolab kad turi dar daug originalių idėjų: Agluonėnuose yra pasodinę riešutyną, taip pat ketina atidaryti svečių namus, kur vyktų įvairios edukacinės programos, vasaros stovyklos.
Vaikų adaptacija sudėtinga
Į Lietuvą Asta su šeima grįžo, kai vaikams buvo 8 m. ir 2,5 m. „Pirmuosius metus dukra mokyklą lankė Agluonėnuose, adaptacija buvo labai sunki, nes visiškai kitokia švietimo sistema. Pirmąjį šoką išgyveno, kad klasėje tik 5 vaikai, mat Airijoje buvo pripratusi prie didelės mokyklos. Antra – čia yra pamokų tvarkaraštis, kurio Airijoje tiesiog nebuvo: ateini ir mokytoja pasako, ką darys tądien. Ten pradinėse klasėse vaikai rašo tik pieštuku, o čia iškart parkeris, tad vėl naujovė. Kadangi lankė lietuvių mokyklėlę Airijoje, tai dėl lietuvių kalbos didelių problemų nekilo. Dabar dukra kalba lietuviškai, latviškai ir angliškai. Tačiau kol adaptavosi Lietuvoje, teko pabendrauti su psichologe. Šiuo metu mergaitė lanko „Kranto“ pagrindinę mokyklą, esame labai patenkinti“, – atvirai sakė A. Marcinkeviča.
Atidarys autoservisą Doviluose
Šešerius metus su vyru Vokietijoje išgyvenusi Viktorija Jurgutė viliasi su šeima jau vasarą apsigyventi Doviluose, kur įsigijo namą: „Esu iš tų moterų, kurios važiuoja ten, kur vyrui gerai. Kažkada emigravome, nes to norėjo vyras. O dabar grįšime. Vyras nori atidaryti Doviluose autoservisą, tad aš jam padedu. Tai nebus eilinis garažas, tai bus autoservisas. Norime suteikti galimybę dirbti ir kitiems žmonėms, esant poreikiui, atlikti praktiką ir pan. Kadangi Dovilai yra vyro gimtinė, mums šis kraštas tiko. Juolab kad mes nebijome atstumų, Vokietijoje įpratome važinėtis.“
Ji pasakojo, jog Vokietijoje vyras dirbo pas ūkininką, tačiau jis yra automechanikas, tad uždarbiaudavo ir po darbo valandų. Dabar nusprendė atidaryti autoservisą, nes nori dirbti sau, daryti tai, kas patinka. Vokietijoje pradėti nuosavo verslo vis dėlto nesiryžo, nes nepakako vokiečių kalbos žinių. Be to, šeima laukiasi naujagimio, tai svari priežastis grįžti Tėvynėn. Pati Viktorija svečioje šalyje pusantrų metų dirbo fabrike, vėliau mokėsi kalbos, tad lankė daug kursų, kurių metu atliko praktiką pas vieną advokatą – pas jį ir liko dirbti. Mat 95 proc. jo klientų – lietuviai. Be to, Viktorija puikiai kalba rusiškai, tad jai nekildavo bėdų dėl susikalbėjimo. Anot jos, ten labai daug mokančiųjų šią kalbą. Ar vaistinėje, ar pas gydytoją – visur susikalbėdavo ir rusiškai.
Savivaldybė ragino kreiptis
Doviluose besikuriančiai su šeima Viktorijai itin aktualus darželių klausimas. Ji teiravosi, kokia yra situacija Klaipėdos rajone. „Esu girdėjusi, jog grįžusiesiems iš emigracijos yra suteikiamas prioritetas?“ – klausė moteris. Pokalbyje dalyvavusi Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikienė atsakė, jog tokio prioriteto rajone nėra, tačiau būtų galima pasiūlyti Tarybai balsuoti dėl tokio pasiūlymo.
Tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos komiteto pirmininkė Audronė Balnionienė priminė, kad veikia ir Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programa, pagal kurią galima gauti paramą įrangai įsigyti ir pan. Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas ragino bet kuriuo klausimu drąsiai kreiptis į Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vyriausiąjį specialistą Mantą Virbauską, kuris, jei pats ir ne visada galės padėti, tai nukreips tinkama linkme.
Nelinkėtų net priešui
Liepą Tėvynėn grįžęs Rimantas Sakeris sakė nenorįs net prisiminti emigracijoje praleistų 8 metų. „Anglijoje buvau vienas, gyvenau su dar 7 žmonėmis name, dirbau nemėgstamą darbą. Tad jau paskutinius porą metų, dar būdamas emigracijoje, intensyviai ieškojau darbo vietos Lietuvoje. Dabar čia dirbu mėgstamą darbą. Labai mėgstu vairuoti, tad esu autokrautuvo vairuotojas. Iškraunu ir pakraunu vilkikus. Į darbą einu ne atbulomis kojomis, o pakilia nuotaika“, – šypsodamasis kalbėjo pašnekovas.
Jis sakė, jog dabar finansiškai uždirba keturis kartus mažiau, tačiau yra žymiai laimingesnis. Mat pats buvimas Lietuvoje su šeima yra didžiausia dovana: „Anglijoje dirbau labai intensyviai, būdavo, kad ir dvi savaites be išeiginių, po 12–14 val. Po to grįžti namo, ir tavęs niekas nelaukia. O kur dar šalia gyvenantieji su žalingais įpročiais ir pan. Tokio gyvenimo net priešui nelinkėčiau.“
Vyras džiaugiasi, kad dabar turi daugiau laiko ir pomėgiui – sportui. Anksčiau jis daug treniravosi rankų lenkimo srityje, o dabar yra dėmesį sutelkęs į jėgos sportą. „Spėjau tik pusmetį čia pagyventi ir jau turiu mokinių, savaitgaliais dalyvauju varžybose. Gyvenu visavertį gyvenimą“, – džiaugėsi R. Sakeris.
Reiktų duomenų bazės
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Daiva Beliokaitė teigė, jog būtų šaunu burti emigrantus užsienyje. Savivaldybei taip pat būtų naudinga turėti emigravusiųjų duomenų bazę. Mat jei atvyktų potencialus darbdavys, pavyzdžiui, ketinantis statyti kokią nors gamyklą ir jam reikėtų darbo jėgos, būtų galima tokia informacija pasidalinti su emigrantais, galbūt kažkas susiviliotų grįžti. Diskusijoje dalyvavę emigrantai ir reemigrantai tokiai minčiai pritarė. A. Marcinkeviča pridūrė, kad socialiniame tinkle „Facebook“ ir dabar veikia profilis „exemigrantai“, kuriame keliama daug naudingos informacijos.
Agnė ADOMAITĖ
Ernestos BADALOVOS nuotr.
