Užtarnautas poilsis energingų neslegia

Policijos veteranas J. Dičius, kurio pavardę ir dabar išgirdę kai kurie kelių ereliai ima griežti dantimis, tiki, jog avarijų mūsų keliuose bus mažiau, jei žmonės bus sąmoningi.

 

Neliūdėti, nedejuoti, neskaičiuoti raukšlių, užsiimti prasminga, įdomia veikla – tokį receptą paniurėliams siūlo gargždiškiai policijos veteranas Jonas Dičius ir „Kranto“ pagrindinės mokyklos pedagogė Sigita Ivanauskienė. Sutikę papasakoti apie gyvenimo pokyčius, susijusius su „užtarnautu poilsiu“, jie pasidalijo ir prisiminimais apie mėgstamą darbą.

Pensija pagal įstatymą

Kelių policijos biuro pareigūnas J. Dičius, 36 darbo metus vienų vadintas nepaperkamuoju, kitų – gyva legenda, nuo praėjusių metų sausio tapo pensininku. Tačiau Kelių eismo taisyklių pažeidėjai tegu neskuba trinti rankų: principingasis gargždiškis nuo policijos darbo nenutolo – dabar jis policijos rėmėjas. Atliekantį šias pareigas J. Dičių sutiksime ne kartą.

„Dar norėjau dirbti. Dar turėjau sveikatos ir noro. Tačiau pagal LR vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 2 punktą (sukakus nustatytam amžiui), su tarnyba teko atsisveikinti, – paklaustas, kaip jaučiasi išėjęs į pensiją, prisipažino buvęs pareigūnas, apsvarstęs ne vieną naujo darbo pasiūlymą. – Išsirinkau darbą saugos tarnyboje. Prieš išeidamas į pensiją žinojau, kad nuo policininko darbo nenutolsiu. Be to, kas rytą pasidomiu Policijos departamento tinklalapio informacija: kokie skelbiami konkursai, įsakymai.“

Grasinimų neišsigando

Nors nuotraukų albume užfiksuota daug įsimintinų darbo akimirkų, prisiminimų apie darbą policijoje J. Dičius sako kol kas nežadantis rašyti. „Per tarnybos metus keitėsi ir keliai, ir darbo sąlygos, pamažu gerėjo eismo kultūra, tik neblaivūs vairuotojai išliko tokie pat“, – sakė buvęs pareigūnas, apgailestaudamas, kad dėl šių neatsakingumo avarijose žūsta žmonės. Ką teko patirti nepaperkamam pareigūnui, kurio sąžiningumas ne visiems, deja, buvo ir yra vertybė? „Grasinimų. Ir gana rimtų. Grasino sudeginti transporto priemonę. Automobilis iš tikrųjų yra nukentėjęs. Tai buvo sunkūs laikai, kai prasidėjo reketas. Atsilaikiau. Nelengva buvo, bet atsilaikiau“, – kukliai prisipažino J. Dičius. Buvęs pareigūnas neslėpė: šeima norėjo, kad jų gyvenimas būtų ramesnis, tačiau visada jį palaikė ir ultimatumų nekėlė.

Nuotykis su „gimdyve“

Dabar J. Dičius daugiau laiko sakė galįs skirti šeimai, namų aplinkai, tačiau kartais pagauna save nostalgiškai žvelgiantį į automagistralę, kur pasitaikė ir gana linksmų nutikimų. „Labiausiai įsiminė istorija prie „Raganaitės“ prieš daug metų. Sustabdžiau greitį viršijusį automobilį, o vairuotojas teisinosi, jog į ligoninę veža gimdyti žmoną. Patruliavau tarnybiniu „Moskvič 2141“. Pasisiūliau palydėti į Klaipėdą. Kurį laiką laukiau išeinančio vairuotojo iš ligoninės, bet nesulaukęs išvažiavau“, – šypsojosi J. Dičius. Po kelerių metų per vieną radijo laidą apie nutikimus keliuose jis išgirdo ano vyriškio pasakojimą, kad anuomet nedrįso išeiti iš ligoninės ir pareigūnui prisipažinti, jog istorija apie gimdančią žmoną buvo tik bandymas išvengti baudos. „Iki šiol prisimenu tai su šypsena“, – neslėpė J. Dičius.

Užleido be priminimo

„Didžiausias mano noras – perduoti savo mokiniams kelionių troškulį ir Žemės pažinimo džiaugsmą“, – sakė „Gargždo“ jaunųjų geologų būrelio vadovė S. Ivanauskienė, rodydama įdomiausius muziejaus eksponatus. Beje, netrukus su jais supažindins Trečiojo amžiaus universiteto studentus.„Labai norėčiau gimimo vietai (Mosėdis, daktaro Into sodybos kieme stovėjęs namas – aut. pastaba) priskirti savo ryšį su geologija, bet jo nejutau iki 1987 metų, kai likimas lėmė susitikti su gerbiamu ir mylimu jaunųjų geologų būrelio įkūrėju Eduardu Vodzinsku“, – prisipažino geografijos ir istorijos pedagogė Sigita Ivanauskienė, turinti 45 metų darbo stažą. 42-eji iš jų prabėgo dabartinėje Gargždų „Kranto“ mokykloje. 27 metus jaunųjų geologų būreliui „Gargždas“, kurį yra lankę keli šimtai vaikų, taip pat dukra ir sūnus, vadovaujanti pedagogė prisipažįsta, jog kol kas neatsiranda norinčiųjų užimti jos vietą, tačiau yra įsitikinusi, kad nepakeičiamų nėra ir tapti pensininke visai nebaisu. „Gerai, kad nebereikia ruoštis pamokoms. Mokyklos nesapnuoju. Reikia užleisti vietą kitiems žmonėms, o ne laukti, kol tau primins, kad laikas išeiti“, – be pesimizmo dėstė mokytoja.

Užkrėtė geologijos virusu

Darbas mokykloje S. Ivanauskienei – smagių atradimų su mokiniais laikotarpis. Kasmet 3–4 vaikus ruošdavo respublikinėms jaunųjų geologų olimpiadoms, o Lietuvos pažinimui išnaudojo visas vasaras nuo 1988 metų – jaunųjų geologų stovyklose prisipažįsta iš naujo pažinusi ir savo mokinius. Iš tų kelionių jie grįždavo ne tuščiomis: atmintyje ir nuotraukose užfiksuodavo vietovės vaizdus, papildydavo riedulių kolekcijas.

Į geologijos muziejų ir dabar užsuka ekskursijos iš Lietuvos ir užsienio. „Net ir nelankantys būrelio vaikai, grįžę iš kelionių, atneša į muziejų akmenėlių arba klausia jų pavadinimų. Penki mokiniai studijavo geologiją, du iš jų dirba Gargždų geologijos įmonėje“, – džiaugėsi pedagogė.

Stiklinė pusiau pilna

„Neturiu jokių gabumų, nemoku nei piešti, nei dainuoti, neperku loterijos bilietų, neskaitau horoskopų, neparašiau nė vienos kulinarijos knygos, bet esu optimistė. Man visada stiklinė pusiau pilna, o ne pusiau tuščia. Kad ir kas bebūtų, tikiu, kad baigsis gerai. Nereikia skaičiuoti raukšlių, dejuoti, murksoti. Jei tik yra sveikatos, bet kokiame amžiuje galima surasti įvairios veiklos“, – įsitikinusi S. Ivanauskienė, tapusi Trečiojo amžiaus universiteto Kraštotyros ir turizmo fakulteto nare.

Kad pedagogės pomėgių pomėgis – kelionės, žino visi geriau ją pažįstantieji. „Didžiausią įspūdį paliko Kolorado upės kanjonas, nuostabūs vaizdai Balkanų pusiasalyje, Uralo kalnuose. Sunku suprasti, kaip gyveno žmonės Petros mieste Jordanijoje, kaip pastatė Luaros pilis“, – sakė keliautoja, apvažiavusi ir visą Baltijos jūrą. Net ir neturint daug pinigų, jos nuomone, galima gyventi įdomiai ir prasmingai, skaityti knygas, pažinti gimtąjį kraštą. Nors S. Ivanauskienė nesuskaičiuotų aplankytų svečių šalių, vasarą su geologu vyru Kęstučiu išsiruošia į kelionę po Lietuvą. „Renkamės įdomius maršrutus, pavyzdžiui, Lietuvos pasieniais. Tai ekstremalios kelionės, kuriose daug keliaujame pėsčiomis, atrasdami naujas vietas ir patirdami įvairių įspūdžių. Daug gražių vietų yra ir Lietuvoje“, – įsitikinusi S. Ivanauskienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių