Vaiteliškės svajonė – prikelti senelių sodybą

Iš kartos į kartą
25 birželio, 2018
0

„Gaila, kad nedaug liko senelio Stanislovo drožinių“, – rodydama altorėlį su žodžiais „Dievas mata, laikas bieg, mėrtis gen, amžinatilsis artinas“ ir ant sienos kabančius nuotraukų rėmelius sakė vaiteliškė V. Pilipavičienė, siekianti išsaugoti senelių sodybą kitoms kartoms, kad po ją nevaikščiotų svetimi.

Kretingos plentu pro Vaitelius keliaujančiuosius palydi kryžius, ilgesingai žvelgiantis į liepų alėją, kuri veda į Stanislovo ir Petronėlės Daknevičių sodybą. Tik prie slenksčio supranti, kad šeimininkų nebesutiksi, tačiau šalia įsikūrusi Vida Pilipavičienė su šeima senelių sodybą tikisi atgaivinti, tad saugo viską, kas nepražuvo keičiantis kartoms. Čia ir dėdės Stasio Daknevičiaus, Rainių kankinio, tėviškė. Jo vardu pavadinta gatvė prašalaičiui matoma nuo judraus Kretingos kelio.

Saugo liepų alėją

Nors savo namus V. Pilipavičienė dažniausiai pasiekia gatve, kuriai prieš kelerius metus suteiktas dėdės Stasio Daknevičiaus vardas, ji mėgsta vaikštinėti liepų alėja, kurią pasodino jos senelis Stanislovas. „Kiekvieną pavasarį jis nubaltindavo liepų kamienus ir prie kiekvieno jų priglaustą akmenuką“, – pasakojimą apie tėviškę pradėjo vaiteliškė Vida. Saugodama senelio atminimą, dabar ji kas pavasarį baltina liepų liemenis ir akmenukus. Poetiškos sielos moteris ne tik mintimis nuglosto ir čia pat augančius šimtamečius ąžuolus, ir kaštoną, prigludusį prie senelių sodybos, kurioje dar matyti šulinio svirtis. Tai, kas gaivino vaiteliškės sielą, kai studijuodama mediciną ir pradėjusi šeimyninį gyvenimą buvo išvykusi iš gimtųjų namų, išsiliejo eilėmis. Vaitelių gerve pasivadinusi Vida pasidžiaugė, kad vaikai jos eilėraščius sudėjo į knygą, kurią dukra Aušra iliustravo nuotraukomis.

Eilės šioje sodyboje ne tik rašomos, bet ir skaitomos – moteris svajoja suburti senuosius vaiteliškius ir kasmet rengti Liepų žydėjimo šventę. „Praėjusiais metais čia vyko Juodojo kaspino dienos minėjimas, kunigai laikė šv. Mišias, į kurias daug žmonių susirinko“, – prisiminė Vida.

Muziejus – šeimos relikvijoms

Vienoje vietoje saugoti šeimos relikvijas iš senosios sodybos, statytos 1905 m., – dar viena V. Pilipavičienės svajonė. „Norėčiau įkurti šeimos muziejų, kuriame vietą atrastų ir kraitinė skrynia, ir šimtametė lova, ir senelio drožinėti nuotraukų rėmeliai, altorėlis. Vaikystėje nesupratome, kad senelio darbus reikia branginti, saugoti, todėl nedaug jų ir išliko, – prisipažino Vida. – Žinau, kad man labai brangių šeimos nuotraukų išsaugojo svetimi žmonės. Kelias padovanojo gargždiškis Rimantas Lukošius. Būčiau dėkinga visiems, kurie leistų jas susigrąžinti.“

Stanislovą Daknevičių, pasiturintį ūkininką, Gargždų valsčiaus tarybos narį, aplinkiniai pažinojo kaip įdomų žmogų, rinkusį senienas, turėjusį retų knygų, akmenų kolekciją. Jis mėgęs drožinėti, prižiūrėti sodą, skiepyti medelius. „Esu girdėjusi pasakojimą, kad po senelio mirties 1953 m. į sodybą atvykę žmonės, kurie prisistatė esantys iš Kauno karo muziejaus, ir išsivežė visą sunkvežimį daiktų, nepalikę jokio apyrašo“, – apgaileistauja Vida.

Dėdės atminimas gyvas

Stasys Daknevičius, Antanas Dibisteris, Stasys Jocys, Povilas Kardelis, Mykolas Lengvinas, Pranas Lukauskas, Jonas Telšinskas, Juozas Truška. Šios iš Klaipėdos rajono kilusių Rainių kankinių pavardės iškaltos granito paminkle, kuris Gargždų parke Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo iniciatyva pastatytas ir pašventintas minint 73-iąsias Rainių tragedijos metines. 1904 m. gimusio Stasio Daknevičiaus atminimui 2004 m. Vaiteliuose priešais liepų alėją, vedančią į jo gimtąją sodybą, pastatytas medinis kryžius.

1941 m. birželio 25 d. naktį traukiantis sovietų armijai jos kariai Rainių miškelyje žiauriai nukankino 73 politinius kalinius, suimtus 1940–1941 metais ir kalintus Telšių kalėjime. „Mano dėdė Stasys, tėvelio brolis, kaip ir senelis buvo patriotas, Tautininkų partijos narys. Šaulių būrio vadas“, – vartydama šeimos nuotraukas sakė V. Pilipavičienė. Moteris dėkinga buvusiai gargždiškei Vitalijai Brazaitienei, kuri Lietuvos ypatingajame archyve susipažino su Rainių kankinių bylomis ir daug duomenų pateikė artimiesiems.

„Ypatingas jausmas, kai paimi į rankas bylą ir verti lapą po lapo, – yra sakiusi V. Brazaitienė, surinkusi daug faktų ne tik apie Rainiuose nukankintą mamos brolį mokytoją Antaną Dibisterį. – Verčiau su nerimu, su baime, kaip ten buvo, ar nė vienas nepalūžo. Dabar galiu visiems jums pasakyti: nepalūžo nė vienas, neištarė nė vienos pavardės, nė vieno adreso. Kankinami, tardomi su pertraukomis, vėl kankinami, nieko neišdavė. Iš tų bylų, jose esančių anketų, autobiografijų, tardymo protokolų atsiskleidžia asmenybės. Tai buvo jauni, protingi, gražūs žmonės, kaltinti kontrrevoliucine veikla. Valdininkai, mokytojai, teisininkai, ūkininkai, įvairių organizacijų nariai, ypač šauliai, buvo laikomi mirtinais „liaudies priešais“. Apie 80 procentų Šaulių sąjungos aktyvo buvo sunaikinta, persekioti eiliniai nariai, tarp jų ir mūsų dėdė Antanas. Paskutiniai buvo suimti J. Truška ir S. Jocys, apkaltinti dalyvavę pogrindinėje organizacijoje, kuri ruošėsi prasidėjus karui atkurti buvusią santvarką. Mano nuomone, visi Rainių kankiniai verti Lietuvos didvyrių vardo.“

Brangūs mano Tėveliai!

Sveikinu aš Tamstas su didžiausia malone mano brangiuosius Tėvelius dvasioje bučiuodamas Tamstų baltas rankeles. Diekavoju už siuntinį Tamstoms, kurį įdavėt atvežti P. Dimgailai. Diekavoju iš širdies savo mieliausiai motinėlei už visus vargelius ir rūpesčius, katruos mane atjaučia, malonu man, kad gavau nuo Tėvelio laiškelį ir tame laiškelyje radau 10 litų, Mamos įdėtus ir plotką, šią brangią atminties dovaną lauždamas, nors tolumoje esantis nuo Tamstų, pasidalinau tomis mintimis brangiomis linkėdamas širdyje Tamstoms geriausių ir kilniausių laimių ateity, kad Aukščiausias suteiktum Tamstoms savo brangių malonių, kad atitolintų nuo tamstų visus vargus, rūpesčius ir kad Tamstų pasiryžimas visuomet išsipildytų. Daugiausia gi linkiu Tamstoms sveikatėlės, kad Tamstos visą savo gyvenimą pragyventumėte be ligų ir susigraužimų, aš gi baigiu karišką prievolę, du mėnesius beturiu tarnauti <…> Visas mano gyvenimas bus išrodymas mano meilės ir dėkingumo, kurio visuomet esu Tamstoms kaltas. Tuo tarpu esu, ačiū Dievui, gyvas ir sveikas, kuo ir Tamstoms linkiu sveikatos. Bučiuoju Tamstoms brangūs Tėveliai, seselės Viktuvėle ir Birutėle, linkėdamas viso labo ir greito pasimatymo laukiu išsiilgęs.

Tamstas mylintis sūnus Stasys Daknevičius

1927 m., Kaunas

Vida PILIPAVIČIENĖ

Nebesemia iš akmeninio šulinio vandenį,

Nebegirgžda senoji svirtis,

Nebeatkelia nieks kiemo vartų,

Nebeatveria šimtametes duris.

Tik senas kaštonas tyliai stovi prie namo,

Tyliai laukia grįžtančių savų,

Gal kas užlips ant akmeninių laiptų

Ir atrakins duris raktu.

Galingas šakas užauginęs