Vasara – bičių ir bitininkų darbymetis
Ar jau ragavote šviežio pavasarinio medaus? Jei dar ne, laikas skambinti bitininkams, užsukti į turgų arba bandyti laimę internetu nusipirkti kokybiško, kvepiančio, gardaus medaus. Nors pavasaris buvo šaltas, bet, pasak bitininkų, atšilus stiprios bičių šeimos jo prinešė. Tačiau užtrukę alinantys karščiai medunešiui nepalankūs.
„Daug kas nori būtent pavasarinio, ne vasarinio ir ne rudeninio medaus. Mano klientai iš karto užsisako ir bičių duonelės, kuria prekiauju nuo spalio, o žvakėmis – visus metus. Rudenį iš savo riešutų (graikiškų ir lazdynų) darau medaus užpilus“, – pasakojo priekuliškis bitininkas K. Žilinskas.
Vėlavo imti
„Būdavo metų, kai pavasarinį medų imdavau gegužę, o šiemet tik birželio 8 d. Viskas dėl šalto pavasario. Atšilus bitelės puolė dirbti, tad stiprios šeimos prinešė nektaro, o silpnos nelabai“, – pastebėjimais dalijasi patyręs bitininkas Kazimieras Žilinskas. 25 bičių šeimas turintis priekuliškis džiaugiasi, kad jos peržiemojo puikiai, o pavasarinis medus labai gražus, geltonas, tiesiog auksinis. „Tokio gražaus kitais metais turėdavau nedaug. Nesitikėjau, kad šį pavasarį tokio prineš. Pavasarinis pievų medus suneštas iš šalpusnių, kiaulpienių, sodų žiedų, klevų. Nebūna gryno kiaulpienių, liepų medaus. Bitelė – ne karvė, nepririši kiaulpienėse ir tegu neša iš jų. Neša iš to augalo, kuris skiria daugiausia nektaro. Ryte bitės žvalgės išskrenda ir savo šokiu parodo kitoms, kokia kryptimi skristi“, – ilgamete patirtimi remiasi K. Žilinskas. Laimei, pasak bitininko, Priekulės seniūnijoje ūkininkai nesėja rapsų. Žmonės nemėgsta medaus, kurio spalva kaip taukų, skonis, kvapas irgi specifiniai. Rapsų medus pigiausias – internete kai kurie pardavėjai už 0,5 l neprašo net dviejų eurų. „Apie šio medaus ekologiškumą nėra nė kalbos. Kiek kartų purškiami žydintys rapsų laukai? Vakare nupurškus, bitelės ryte skrenda nektaro, o juk chemikalai per naktį niekur nedingsta“, – savo nuomonę dėsto K. Žilinskas. Skeptiškai jis vertina ir tuos, kurie demonstruoja bičių avilius didmiesčiuose ant daugiaaukščių namų stogų, o tokį miesto medų giria ir perša net žinomi bitininkai. Priekuliškis sako, jog nė veltui tokio medaus neimtų, nes nektaras suneštas iš liepų ir kitų mieste žydinčių augalų, o juk miestuose didelė tarša: „Jeigu žmogus nori įsteigti ekologišką bitininkystės ūkį, keliami dideli reikalavimai: kelių neturi būti 3 kilometrų spinduliu, o čia…“
Paslapčių nuo bičiulių neturi
Priekulėje prie namų K. Žilinskas laiko tik tris kontrolinius avilius ir tuos, kurie yra apiterapijos namelyje. Kiti aviliai miške ir prie Vilhelmo kanalo. „Pasižiūriu, kas dedasi aviliuose namuose, ir žinau, ar reikia važiuoti ten, kur laikau kitus“, – šypsosi bitininkas. Vasara jam, kaip ir kitiems bičiuliams – tikrai ne atostogų metas. Klaidos, kai kartą birželio mėnesį dešimčiai dienų išvažiavo pas dukrą į Švediją, daugiau nekartojo. Per savaitę bitės prinešė pilnus korius medaus ir… išspietė. Pamatęs susimetusį spiečių, jo nepaklausi, iš kieno avilių išspietė, tad bitininkams tenka būti pasiruošusiems priimti ir įkurdinti atklydėles. „Esu prisiklausęs žinomų bitininkų, kad įleidęs spiečių turi iš karto jį gydyti nuo erkių. Tačiau aš vadovaujuosi savo patirtimi. Kam gydyti, jei nežinai, ar serga? Arba kam gydyti savo spiečių pavasarį, jei rudenį pagydei nuo erkių? Jei iškėlęs rėmelį matai ant bičių raudonų taškiukų, tada reikia gydyti, bet jei jų nėra? Tas pats ir su nauju spiečiumi. Palaikyk tris dienas įleidęs į avilį, pažiūrėk rėmelį ir žinosi, ar bitelės serga“, – sukauptomis žiniomis dalijasi K. Žilinskas. Priekuliškis tiems, kurie kreipiasi, norėdami išmokti bitininkauti, geranoriškai padeda susigaudyti sudėtingame bitininkystės pasaulyje: „Neturiu jokių paslapčių. Jei kas nori, gali atvažiuoti pas mane ir parodysiu, kaip reikia eiti prie bičių ir ką daryti. Turiu porą tokių mokinių, kurie ir atvažiuoja, ir pas save kviečiasi, tokių, kurie pasiskambina ir paklausinėja. Man malonu, kai žmonės domisi.“ Anksčiau jis važiuodavo į bitininkų susirinkimus, lankė kursus. Turi sukaupęs nemažai literatūros, tačiau patarimai feisbuke, kuriais dalijasi pradedantieji bitininkauti, jam kelia šypseną ir sako, kad nereikėtų labai pasitikėti tokiais „mokytojais“.
Patiria ir nuostolių
Medsėdžių kaime 30 bičių šeimų laikantis gargždiškis Antanas Mukauskas pavasarinį medų pernai ėmė gegužės 26 d., o šiemet – birželio pirmą dešimtadienį. Medus jau pradėjo kristalizuotis.
Nors gargždiškio bitelės peržiemojo gerai, tačiau pavasarį ne viena jų šeima išspietė. Bitininkai patiria ir kitokių nuostolių: pasitaiko, kai poliesterio avilį snapu suniokoja geniai, pasmaližiauti medumi mėgsta ir kiaunės. „Kartą ir iš mano avilio po žiemos, kai nukėliau dangtį, iššoko kiaunė. Matyt, ji ten žiemojo, bet avilys buvo tuščias“, – su šypsena pasakojo vyriškis.
Tačiau visai nelinksma, kai bitės suserga. Viena iš priežasčių – ne visi bičių laikantys žmonės jas gydo, tad sergančios ir platina ligas. Maisto ir veterinarijos tarnyba, pasak bitininko, tikrina tik deklaravusiuosius bitynus, o juk daugelyje sodybų savo reikmėms žmonės turi po 2–3 avilius.
Vienoje vietoje A. Mukauskas laiko po 10 avilių, nes aplink nesą medingųjų augalų, kadangi ūkininkai daugiausia sėja grūdines kultūras. Nuo rapsų laukų stengiasi „pabėgti“, tačiau pripažįsta, kad ne visada pavyksta. Vis dėlto jis pastebi, jog paskutiniais metais ūkininkai elgiasi atsakingiau ir draudžiamu laiku rapsų chemikalais nepurškia. Bitininkus, deklaravusius savo bitynus 2 kilometrų spinduliu, kaip sakė A. Mukauskas, sms žinutėmis apie numatomų purškimų laiką ir vietą informuoja Augalų apsaugos tarnyba.
145 bičių šeimų medumi ir žiedadulkėmis prekiaujantis žemguliškis Edvardas Ilginis, norėdamas išvengti rapsų laukų, avilius įkurdina ten, kur ūkininkai verčiasi gyvulininkyste. „Mano aviliai – septyniose vietose netoli sodybų. Esu įsigijęs nuo 50 arų iki 1 hektaro žemės, kurioje laikau savo bityno avilius. Kartais išvežu į mišką“, – pasakojo patyręs bitininkas. Prieš kelerius metus, pasak E. Ilginio, jis, kaip ir kiti rajono bitininkai, nukentėjo nuo vagišių, kurie palikdavo tuščius avilius, t. y. išimdavo medų su koriais ir išsiveždavo susisėmę bites. Po šių vagysčių jis bityne įsirengė kameras.
Pavasarinio medaus kiekiu ir kokybe E. Ilginis sakė esąs patenkintas, nors šaltas pavasaris buvo nuliūdinęs. „Bitės geriausiai paima nektarą, kai šilta ir drėgna. Kadangi renku žiedadulkes, matau, kad vienas avilys nektarą renka iš vienų, o kitas – iš kitų augalų. Nektaras iš visų yra vienodas – skaidrus kaip ašara. Jį nudažo skirtingos žiedadulkės, todėl skiriasi medaus spalva“, – paaiškino bitininkas ir pridūrė, kad po Joninių bitės nektarą neš iš aliejinių ridikų. Svarbu, kad nealintų karščiai, nes tada augalai nebeišskiria nektaro.
Gargždų turguje šeštadienio rytą ant prekystalių medaus indeliai traukė pirkėjų akis, tačiau prekiauti pradėjęs 6 val. vienas bitininkas buvo pardavęs vos du stiklainius medaus po 4,5 Eur. Be jo, medų pirkėjams siūlė dar du Klaipėdos rajono bitininkai ir viena prekiautoja iš Kretingos rajono. Medaus kaina svyravo nežymiai: 0,5 l – 4–5 Eur, 200 g žiedadulkių galima buvo nusipirkti už 2–3 Eur. Norintieji bičių duonelės turės palaukti rudens, tačiau jos gali neužtekti net iki Kalėdų, nes populiarumas auga. Iš 30 avilių bitininkas prirenkąs apie 20 kilogramų bičių duonelės ir tiek pat žiedadulkių.
Kaip ir bitėms, taip ir bitininkams darbo netrūks visą vasarą. Medų dar ims po aviečių, liepų žydėjimo, tad bus dar vasarinio ir rudeninio medaus.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
