Veiviržėniškė iš Amerikos parsivežė svajonę įkurti restoraną
„Pamačiusi pasaulio, tapau pozityvesnė, aktyvesnė, organizuotesnė, – dėstė neseniai 26-ojo gimtadienio sulaukusi M. Lapaitė. – Džiaugiuosi gyvenimu, bandau įžvelgti tai, kas gero žmonėse. Nieko nekeikiu, problemas stengiuosi spręsti. Lietuvoje žmonės tik bamba, dejuoja – viskas jiems blogai. Pabuvusi Amerikoje supratau, kiek čia yra gero. Didžiuojuosi gimtąja šalimi – galiu žingsniuoti apsigobusi Lietuvos vėliava“.
Beveik trečdalį gyvenimo – gražiausius jaunystės metus praleidusi JAV, iš Veiviržėnų seniūnijos kilusi Milda Lapaitė daugelio nuostabai praėjusią vasarą grįžo į gimtąją šalį. Patirtys užjūryje stiprino meilę gyvenimui, ugdė pozityvų požiūrį. Studijuodama ir dirbdama su amerikiečių virtuvės specialistais subrandino svajonę – įkurti Lietuvoje restoraną.
Amerikiečiams aiškino apie Lietuvą
Beveik prieš dešimtmetį septyniolikmetei M. Lapaitei, atvykusiai į Indianos valstiją, kasdien – nauji atradimai, vis kitos patirtys. „Man labai patiko šioje emigrantų šalyje, kur susirinkę žmonės iš visų pasaulio kampų. Skirtingi savo drabužiais, manieromis, kultūra“, – šypsodamasi sakė Milda. Jos šypsena – šviesaus, pozityvaus žvilgsnio į pasaulį išraiška.
Mergina įsikūrė emigranto dėdės Viliaus Lapo šeimoje. Į svajonių šalį jis irgi atvyko septyniolikmetis. Baigė teologijos studijas, vėliau – teisės mokslus. Jis dirba federaliniame teisme teisėjo padėjėju.
„Nelabai mokėjau angliškai, bet apsigyvenusi dėdės šeimoje, kurioje visi kalbėjo tik angliškai, greitai patobulėjau, – džiaugėsi Milda. – Tik su dėde, žemaičiu, kartais gimtąja kalba persimesdavome. Jo žmona – amerikietė, bet dėdė puoselėja lietuviškas tradicijas, švenčia mūsų valstybines šventes.“
Milda pasakojo, kad jos aplinkoje daugelis nežinojo, kas yra Lietuva. „Aš aiškinau apie savo šalį, kultūrą, kulinarijos paveldą, žmones, jų svetingumą. Pasakojau, kaip mano močiutė gamino sūrį, sviestą, grybavo. Amerikiečiai stebėjosi mūsų maisto kultūra: jiems tarsi stebuklas, neįtikėtina atrodė, kad patys auginame uogas, daržoves, gyvulius“, – kalbėjo pašnekovė, kurios anksčiau nežavėjo naminiai produktai, nes teko padirbėti ūkininkaujančių tėvų ūkyje. Bet ji patikino, kad šeimoje buvo gražių akimirkų, o visa, kas užauginta savo žemėje, dabar labai vertina.
Svajonių profesija – kulinarija
Vėliau M. Lapaitė įsikūrė Mičigano valstijoje. Baigusi bendruosius mokslus, svajojo apie mediciną, tačiau traukė virtuvė, valgių gaminimas. Ji pasirinko kulinariją: dvejus metus – intensyvios studijos vienoje Mičigano kolegijoje. „Mokiausi ir dirbau restorane. Ne, ne greito maisto – aukščiausia kokybė jame buvo. Amerikiečių valgių pasirinkimas didesnis, maisto kultūra toliau pažengusi nei Lietuvoje. Ateis laikas, ir pas mus žmonės pradės vertinti kokybišką maistą, su meile pagamintą specialisto, pateiktą estetiškai, kultūringai“, – dėstė pašnekovė.
Baigusiai mokslus Mildai pasiūlė likti kolegijoje virtuvės šefo-dėstytojo padėjėja. Tai buvo puiki galimybė įsigilinti į maisto gamybą, produktų kokybę. Vėliau įsidarbino italų restorane virėja. Vadovai, pamatę Mildos entuziazmą, išmanymą, pasiūlė dirbti restorano vadove. „Su komanda atidarėme naują restoraną. Tai buvo nereali patirtis: nuo stalo įrankių parinkimo iki valgių gaminimo. Vienerius metus buvau viena iš įmonės vadovų“, – džiaugėsi pašnekovė. Ji pridėjo, kad labai patinka ši profesija – ir sapnuose ją matanti.
Milda pradėjo studijuoti verslo vadybą ir dietologiją, bet praėjusią vasarą sugrįžo į Lietuvą.
Misija – padėti kitiems
Emigracijoje praleisti daugiau nei 8 metai suformavo kitokį požiūrį į gyvenimą. Milda visada šypsosi. Kartais žmonės nusistebi: kas jai yra?
Požiūrį į gyvenimą formavo savanorystė. Viename Indianos valstijos mieste M. Lapaitė kartu su Motinos Teresės seserimis misionierėmis visą vasarą praleido vaikų stovykloje jais rūpindamasi. Jų tėvai, paliesti priklausomybės alkoholiui, narkotikams, pamiršdavo pasiimti vaikus – tekdavo vežti į namus. „Jiems labai trūko tėvų meilės“, – apgailestavo Milda.
Detroite ji su kolegijos restorano šefais maitino benamius – savaitgaliais veždavo maisto žmonėms, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiems gatvėje. „Kiekvienas žmogus turi savo misiją – man patinka padėti kitiems“, – šypsojosi pašnekovė.
Pamatyti galimybes gimtinėje
Emigrantė kasmet aplankydavo gimtąjį kraštą. „Mačiau, kaip sparčiai keičiasi Klaipėda, gražėja kaimai, bet kai kurie ir tuštėja. Jaučiau nostalgiją“, – prisipažino Milda.
Bet kai užsiminė apie grįžimą, jos aplinkos žmonės nustebo: „Ko čia važiuosi? Ką dirbsi?“ Stebėjosi ir kai praėjusią vasarą grįžo: „Grįžai iš Amerikos?“
„Ten liko dalis mano širdies – draugai, neįkainojamos akimirkos, – prisipažino mergina. – Bet čia turiu tikslą. Viename Palangos restorane radau darbą, kurio norėjau. Lietuvoje daug galimybių – čia galima gyventi ir sutaupyti. Galbūt tiems, kurie neišgyvena, reikia keisti kvalifikaciją, bet nedejuoti.“
Ji negali suprasti, kodėl žmonės nemato galimybių savo šalyje? Pasak pašnekovės, daug emigrantų gyvena sausakimšuose būstuose, valgo pigiausią, prasčiausią maistą, dirba dieną naktį. Uždirba, bet kokia kaina? „Tiek dirbdamas ir Lietuvoje gali uždirbti. Bet kai kam tai ne prestižas“, – šyptelėjo pašnekovė.
Uždirba, bet išleidžia
Ji pridūrė, kad Amerikoje, svajonių šalyje, žmonės gyvena iš kreditų: paskola studijoms, namui, mašinai… Ir visą gyvenimą – skoloje. M. Lapaitė pasakojo, kad paskutiniaisiais metais uždirbo 43 tūkst. dolerių. „Jaunam žmogui nemažai, bet kambario nuoma – 500 dolerių per mėnesį (labai pigu), mašinos nuoma – 200, o dar gyvybės, mašinos draudimai… Itin brangios medicinos paslaugos. Antai kompiuterinė tomografija – 7 tūkst. dolerių. Tiesa, vėliau dalį kompensuoja“, – pasakojo Milda. Ir palygino, kad Lietuvoje studijuoti palankesnės sąlygos nei Amerikoje. Kulinarijos studijos kolegijoje jai kainavo daugiau nei 20 tūkst. dolerių. Universitete, kur būtų norėjusi studijuoti, per metus reikėjo atseikėti 50 tūkst. dolerių, o kitur – dar brangiau.
Iš Amerikos ji parsivežė idėją – įkurti restoraną, kuris bus prieinamas paprastiems žmonėms. „Jauki aplinka, kokybiškas, nerealių skonių maistas už prieinamą kainą, – dėstė pašnekovė. – Nesvietiškai daug biurokratinių kliūčių, darbo, bet jeigu užsispirsi, restoranas bus.“
