Venckiškės laimės receptas: būti reikalingai
Svari sukaktis priešpaskutinę kovo dieną Jovitą Breivienę privertė stabtelėti ir mintyse peržvelgti savo prabėgusį gyvenimą – 85-erius metus. Prieškariu gimusios senjorės laikas sudėtingas buvo. „Gražiausia mano gyvenime – vaikai, anūkai, proanūkiai. Džiugino mėgstamas medicinos seselės darbas. Dabar jaučiuosi gerai – jeigu ne korona, gyvenk ir džiaukis. Galvoju, kaip tą gimtadienį per karantiną švęsti“, – dar viena netikėta patirtis Venckuose gyvenančios sukaktuvininkės gyvenime.
Asmeninio archyvo nuotr.: J. Breivienės ištikimoji draugė toiterjerų veislės Stripsė – džiaugsmas ir paguoda.
Mėgstamas darbas – svarbu
Iš Skuodo rajono Pašilės kaimo kilusi J. Breivienė jaunystėje apsigyveno Klaipėdoje. Sukūrusi šeimą, augindama sūnų ir dukrą, mokėsi medicinos seserų mokykloje. Turėjo svajonę būti gydytoja, bet vienuoliktoje klasėje susirgo ir atsiliko moksle. Rinktis šią profesiją pastūmėjo tėvų ligos (sunkiai susirgusi mama vos nenumirė), kad galėtų padėti jiems, ir ne tik. Empatiška, jautri Jovita neatsisakydavo suteikti pagalbą kaimynams, kai jos paprašydavo. „Aš dirbau medicinos sesele – slaugytoja neteko, – šyptelėjo J. Breivienė, neslėpdama, jog ne prie širdies šis pareigybės pavadinimas. – Betgi keičiasi laikai – neišvengiamai viskas keičiasi.“
Diplomuota medicinos sesuo iš pradžių dirbo sesele uostamiesčio darželyje, su lopšelinukais, o vėliau toje pačioje įstaigoje – vyriausiąja medicinos seserimi. Perėjusi į Vaikų polikliniką, vadovavo skyriaus medicinos seserims. J. Breivienei profesinė karjera buvo vienas iš gražiausių dalykų gyvenime. „Mėgstamas darbas žmogui labai svarbu“, – patikino ji.
Ir daugiau gražių akimirkų patyrė. Iki šiol Jovita prisimena tautinių šokių kolektyvą „Sidabrinė gija“ uostamiestyje, kurį lankė apie 8 metus, dalyvavo Dainų šventėje. Reikia žmogui ir dvasinio pakylėjimo valandėlių. Kai persikraustė į Venckus, nebebuvo galimybių važinėti į repeticijas.
Prasmingi rūpesčiai stiprina
Klaipėdoje praleidus 30 metų į Venckus persikelti privertė nepalankiai šeimoje susiklosčiusios aplinkybės – dukrai reikėjo būsto. „Prieš 27 metus čia buvo pigiausi namai, todėl su vyru ir nusipirkome“, – atskleidė J. Breivienė.
Jį renovuodami išleido daugiau pinigų nei pirkdami – namas pasikeitė neatpažįstamai. Pasikeitė ir jos gyvenimas – jau 12 metų Jovita našlė. Ji pamažu jaukinosi Venckus, susipažino su žmonėmis, kurie, anot jos, darbštūs, puikūs. Ji negali atsistebėti permainomis kaime. J. Breivienei smagu, kad žmonės tvarkosi, gražinasi namus, aplinką. Kokių įspūdingų sodybų Venckuose yra! Visi stengiasi, ir ne tik savo kiemus prižiūri, bet ir viešosiose erdvėse nupjauna žolę, pagamina suoliukų, pagal galimybes sporto aikšteles atnaujina. Kaimą jungia nuoširdi bendrystė.
Jovita prisipažino, kad už jokius pinigus negrįžtų į miestą. „Ką aš ten veikčiau, – šypsojosi pašnekovė. – Miško paukštis miškan žiūri.“
J. Breivienė mėgsta gėles, ypač jurginus, kardelius, bet ne tik jomis rūpinasi – padedant vaikams dviejuose šiltnamiuose augina daržoves, kartu su jais konservuoja, marinuoja. Užsiaugina ančių, dešimtis vištų, laiko dedeklių. „Gaidžiai priverčia rytais keltis iš lovos ir eiti į tvartą. Vištos apibara, kai pavėluoju“, – juokavo senjorė.
Ji labai mėgsta skaityti knygas. Sovietmečiu jas pirkdavo, o dabar parūpina bibliotekininkė Aušra Demenienė. „Mane apnikusi skaitymo liga: jeigu gera knyga, negaliu atsitraukti ir naktį“, – prisipažino pašnekovė.
Du vaikus užauginusi, sulaukusi 5 anūkų ir 4 proanūkių J. Breivienė laiminga. Vaikai gyvena uostamiestyje, nuolat aplanko, rūpinasi mama, nepamiršta ir anūkai, proanūkiai. „Jeigu ne korona, gyvenk ir džiaukis – nereikia svajoti apie geresnį gyvenimą. Tik sveikata mažėja, judesiai nebe tokie, – prasitarė sukaktuvininkė. – Bet labai svarbu, kad esu reikalinga kitiems.“
Virginija LAPIENĖ
