• 29 lapkričio, 2021
|

Vilkų populiaciją reguliuokime ne emocijomis, o argumentais

Spalio 15 d. prasideda naujas vilkų medžioklės sezonas, truksiantis iki kovo 31 d. arba iki bus išnaudotas numatytas limitas.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros lektorė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė.

Spalio 15 d. prasideda naujas vilkų medžioklės sezonas, truksiantis iki kovo 31 d. arba iki bus išnaudotas numatytas limitas. Aplinkos ministerijai paskelbus 2021-2022 metų medžioklės sezono vilkų sumedžiojimo limito projektą  šie žvėrys vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Dalis jos  akcentuoja, kad vilkai  –  mūsų globos ir apsaugos reikalaujanti rūšis, kiti įsitikinę, kad tai pernelyg didelę žalą avininkystei darantys plėšrūnai, todėl jų  gausą būtina mažinti medžiojant. Dažnu atveju požiūris į susidariusią situaciją išreiškiamas emocijomis. Tačiau tai nėra teisingas kelias. Šiuo metu  jau sukaupta daug vilkų populiacijos būklės stebėjimų, tyrimų duomenų,  todėl yra pakankamas pagrindas kalbėti ne emocijomis, o tvirtais argumentais.

Tyrimų metodikos – nuo pėdsakų stebėjimo iki DNR

Sistemingi vilkų populiacijos paplitimo, gausos, daromos žalos stebėjimai, išsamūs sumedžiotų vilkų genetiniai, amžiaus, reprodukcijos tyrimai Lietuvoje vykdomi jau nuo 2018 m. Surenkami duomenys apima visą šalies teritoriją bei teikia patikimą informaciją apie bendrąją populiacijos būklę.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos sukurtoje vieningoje duomenų registracijos sistemoje (www.biomon.lt) registruojamos ne tik žiemą vykdomos žvėrių (taip pat ir vilkų) apskaitos pagal pėdsakus sniege, bet ir visus metus fiksuojami stambiųjų plėšrūnų (lūšių, vilkų ir rudųjų lokių) ar jų veiklos pėdsakų stebėjimai, taip pat ir gyvulių papjovimo atvejai. Šioje sistemoje gauti patikimi pranešimai teikia informaciją apie vilkų paplitimą, gausą bei poveikį laukinei faunai ir gyvulininkystei.

Vilkų genetiniai tyrimai, atliekami iš sumedžioto vilko raumens gabalėlio, naudojant mikrosatelitų branduolio DNR žymenų sistemą, kuri yra viena efektyviausių populiacijų genetinės įvairovės, inbrydingo ir hibridizacijos tyrimuose,  taip pat efektyviai naudojama ir nepakeičiama žmonių bei galvijų tėvystės testuose ar net nusikaltėlių individualiam atpažinimui. Tyrimuose naudojami patikimi ir daugelyje kitų studijų naudoti metodai ir priemonės. Vilkų tiksliam amžiaus nustatymui yra naudojami sumedžiotų plėšrūnų danties gabalėliai, kuriuose per mikroskopą matomos metinės rievės. Gyvūnų, taip pat ir žmogaus, kauluose kasmet susidaro audinio sluoksniai, kurių skaičius parodo individo amžių – lygiai tokiu pat principu, kaip ir medžių metinės rievės.

Vilkų populiacijos augimo tempus atskleidžia sumedžiotų vilkų patelių gimdų tyrimai. Šie tyrimai teikia informacijos apie tai, kokia dalis patelių praėjusį pavasarį susilaukė jauniklių, kokio amžiaus jos vedė jauniklius, kiek jų atsivedė.

Veiklos žemėlapis dengia visą šalies teritoriją

Registruojant vilkus ar jų veiklos pėdsakus žemėlapyje pažymima tiksli atvejo vieta. Tokiu būdu per pastaruosius trejus metus jau nustatyta daugiau kaip 3,5 tūkst. tokių vietų. Registracijos taškų žemėlapis atskleidžia, kad vilkų sutinkama visoje Lietuvos teritorijoje. Turint omenyje, kad vilkas „nepririštas“ prie registracijos taško ir nuo jo judėjo kuria nors kryptimi, naudotas klasikinis teritorijos  tyrimo metodas – aplink kiekvieną tašką sukurtas kelių kilometrų spindulio apskritimas, kurio bet kuriame taške galėjo atsidurti vilkas. Sukūrus tokius apskritimus, jais pasidengė praktiškai visa šalies teritorija. Taigi atsidūrus tinkamu laiku tinkamoje vietoje galima sutikti vilką. Ir tokia vieta nebūtinai miškas.

Iš tiesų miškas palanki buveinė vilkui – saugiau ilsėtis, vesti jauniklius, bet, kaip rodo duomenys, vilkų veiklos apstu ir atvirose teritorijose. Dažnai vilkai pastebėti pamiškėse, bet pakankamai daug atvejų, kai vilkai ar jų veikla registruota atokiau nei 200 m nuo artimiausio miškelio ar net arčiau kaip 200 m iki artimiausios užstatytos teritorijos. Ir tai ne pavieniai atvejai, kuriuos galėtume priskirti atsitiktinumui. Toks žemėlapyje užfiksuotas išplitimas vilkui ne itin būdingose buveinėse signalizuoja apie rūšies gausą. Vadinasi, vilkai užima ne tik sau palankiausias teritorijas, bet tikriausiai dėl per didelės koncentracijos išstumia „perteklinius“  gentainius į mažiau palankias vietas.

Sumedžiotų vilkų amžiaus ir gimdų tyrimų rezultatai taip pat siunčia signalą apie išsemtus laisvų tinkamų teritorijų rezervus. Pirmų ir antrų metų vilkai biologiškai yra laikomi jaunikliais. Tokio amžiaus patelės susilaukia jauniklių tik išskirtiniais atvejais, ir tai paprastai indikuoja apie blogą populiacijos būklę. Tokių atvejų mūsų tyrimais nenustatyta. Tačiau trejų metų amžiaus patelės normaliu atveju turėtų turėti palikuonių. Mūsų atveju nė viena tokio amžiaus patelė dar nebuvo jų vedusi. Netgi tarp ketverių metų patelių tik pusė buvo vedusios jauniklius. Taigi pagal savo subrendimą ir prigimtinius dauginimosi instinktus jos turėjo turėti palikuonių, bet taip neįvyko. Viena vertus, to priežastimi galėtų būti vilkų elgsenos niuansas, kad gaujoje leidžiama palikuonių susilaukti tik vienai dominuojančiai patelei, bet tai gali rodyti ir laisvų teritorijų naujos gaujos sukūrimui nebuvimą.

Išmoko gyventi šalia žmogaus

Dažnai manoma, kad vilkai savo gyvenimui renkasi didelius miškus, kuriuose vyksta mažai žmogaus ūkinės veiklos.

Tyrimai atskleidė, kad miško dydis vilkų pasirinkimui esminės įtakos nedaro. Šie žvėrys tik šiek tiek teikia prioritetą didesniems miškams, bet jų veiklos pėdsakų aptinkama ir mažesniuose nei 100 ha dydžio miškuose. Tikėtina, esamas Lietuvos miškingumas ir miškų fragmentacija iš esmės atitinka vilkų kaip rūšies ekologinius poreikius. Stebima, kad vilkai yra adaptavęsi ir prie žmogaus miškuose vykdomos ūkinės veiklos. Judėjimą po savo teritoriją vilkai pasilengvina naudodamiesi miško keliais ir keliukais. Žvėrys  ne tik lankosi, bet ir teikia prioritetą po kirtimų atželiantiems miško jaunuolynams, nes tokiose vietose dėl pagausėjusios augalijos dažniau maitinasi potencialus vilkų grobis.

Kita plačiai įsigalėjusi ir iš dalies klaidinga nuomonė, kad vilkai visada laikosi gaujoje. Mūsų stebėjimai ir mokslininkų tyrimai kitose šalyse atskleidžia, kad gauja netgi daugiau laiko praleidžia „subyrėjusi“ į mažesnes grupeles ar netgi žvėrys laikosi pavieniui. Žinant šį jų elgsenos bruožą nestebina, kad vilkai dažnai matomi pavieniui ar nedidelėse grupėse – gali būti, kad pastebėta tik gaujos dalis. Kita vertus, pavyksta užregistruoti ir tokius atvejus, kai mūsų šalyje vilkų grupę sudaro 4, 5 ar net daugiau vilkų. Per pastaruosius vienerius metus registruoti atvejai, kai grupę sudarė 9 vilkai.

Apžvelgti įvairiais metodais surinkti duomenys apie vilkų mitybą, rodo, kad žvėrių racione dominuoja elniniai gyvūnai, kurių didžiąją dalį sudaro stirnos. Tačiau problema tai, kad vilkai pjauna ir  ūkinius gyvūnus.

Per pastaruosius tris metus vilkai dažniausiai (60,3 – 67,4% atvejų kasmet) užpuldavo avis. Tarp papjautų ūkinių gyvūnų, kai skaičiuoti papjauti individai, avys dominavo dar labiau (72,9 – 84,2% nuo papjautų gyvulių kasmet). Per tiriamąjį  laikotarpį registruoti 7 atvejai, kai vilkai užpuolė aptvaruose laikomus elninius gyvūnus (tauriuosius elnius ir danielius) bei 21 atvejis, kai buvo papjauti šunys.

Situaciją pagerintų priemonių kompleksas

Paprastas elektrinis piemuo ar tinklas sulaiko gyvulius nuo išsivaikščiojimo, bet nėra efektyvi apsauga nuo vilkų, todėl nederėtų šių priemonių deklaruoti kaip apsaugos nuo vilkų.

Būtų efektyvu nepageidaujamą elgesio modelį susiformavusius vilkus  operatyviai pašalinti iš gamtos. Pastaraisiais metais stebima situacija atskleidžia šalies teritorijoje susiformuojančius „karštuosius taškus“, kuriuose dažnai kartojasi gyvulių pjovimo atvejai. Tai rodo klasikinį vilkų elgsenos atvejį – tam tikrų individų ar šeimų medžioklės specializaciją. Jau keletą metų Lietuvoje yra taikoma vilkų sumedžiojimo ne medžioklės sezono metu praktika. Tokia praktika turi savų privalumų,  bet turi ir trūkumų, kuriuos siūlome taisyti.

Pirmiausia reikėtų keisti leidimo vilkus medžioti ir ne medžioklės sezono metu išdavimo tvarką. Matant vilkų padarytos žalos mastą, susidaro įspūdis, kad tikrai ne visos savivaldybės kreipiasi su prašymais išduoti tokį leidimą. Pati procedūra yra sudėtinga, biurokratiška, todėl neretai klysta net patys atsakingi savivaldybių darbuotojai, komisijų nariai. Dėl to  procesas dar labiau išsitęsia. Realiai šis leidimas turėtų būti išduodamas nedelsiant, kai tik susidaro įstatymais apibrėžtos sąlygos. Dar 2018–2019 metų medžioklės sezonu, siekiant išmedžioti gyvulius pjaunančius vilkus, rajonams buvo taikomi skirtingi limitai, tačiau tai nedavė apčiuopiamų rezultatų, nes rajonas yra per didelė teritorija tikėtis  išmedžioti nepageidaujamo elgesio vilkus. Be to, didžioji limito dalis sumedžiojama žiemą miškuose, o ne tada ir ne ten, kur daroma žala. Medžioklės priemonėmis efektas gali būti pasiektas tik medžiojant nedelsiant po žalos padarymo ir žalos padarymo vietoje (arba ne toliau nei 7 km nuo jos). Taigi ganiavos laikotarpiu reikėtų koncentruotis į gyvulius pjaunančių individų išmedžiojimą, o žiemos laikotarpiu medžioti reguliuojant perteklinę populiacijos dalį.

Tokią gausą pasiekusią populiaciją nurodoma mažinti

Labai reikšminą vilkų populiacijos būklės stebėsenos dalį sudaro genetiniai tyrimai. Jie leidžia kiekvieną vilką identifikuoti iki individo lygmens, atskleisti jo giminystės ryšius su kitais vilkais. Šie duomenys taip pat atskleidžia ir gyvūnų migracijas.

Jeigu nustatoma, kad sesuo sumedžiota Šiaurės Aukštaitijoje, o jos brolis Suvalkijoje, tai parodo, kad vilkai ne tik gali mirguoti per visą Lietuvą, bet ir įveikti jų kelyje pasitaikiusią autostradą ar net Nemuną. Kitas įdomus genetinių tyrimų rodiklis, atskleidžiantis vilkų migracijas, yra retos genų formos, nebūdingos iš Lietuvos teritorijos tirtiems individams. Didesnę dalį retų genų formų turintys vilkai ar jų tėvai yra įmigravę į mūsų šalį iš kito genų baseino. Tokių vilkų daugiausia registruojama Šiaurės Rytų Lietuvoje, todėl galima teigti, kad vilkų migracija stipriausiai vyksta iš miškingos rytinės Latvijos, geografiškai besisiejančios su Vakarų Rusijos miškų masyvais.

Apskritai Lietuvos vilkų populiacijos genetinės įvairovės rodikliai yra aukšti. Tai rodo, kad vilkų populiacijos bendroje imtyje nėra kryžminimosi tarp giminingų individų. Genų srautas iš Šiaurės Rytų yra stiprus šio genetinės įvairovės praturtinimo šaltinis.

DNR tyrimai (pagal 2020–2021 metų medžioklės sezono 173 ištirtų vilkų imtį) parodė, kad vilkų hibridizacijos su šunimis intensyvumas nėra aukštas, tik 1 iš 173 individų rodė 16% genetinį panašumą su šunimi kaip hibridizacijos indikatorių. Tokios tikimybės yra senelių ir dar ankstesnėse kartose vykusio kryžminimosi pasekmės. Mažas populiacijos dydis gali lemti didesnį hibridizacijos intensyvumą su artimomis rūšimis, jei savos rūšies porų skaičius mažas. Tačiau mūsų atveju populiacijos gausa tikrai nėra tokia maža, kad skatintų natūralią hibridizaciją. Galimi ir į gamtą patekę dirbtinės hibridizacijos padariniai.

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus vilkų populiacijos apsauga ir valdymas yra grindžiami besiveisiančių šeimų skaičiumi – nuo nustatyto besiveisiančių šeimų skaičiaus priklauso, ar bus vilkai saugomi, ar medžiojami, siekiant išlaikyti esamą populiacijos dydį, ar medžiojami intensyviau, siekiant sumažinti perteklinį plėšrūnų skaičių.

Skaičiuojant besiveisiančias šeimas pagal 2020–2021 m. medžioklės sezono metu sumedžiotų vilkų duomenis, pirmiausiai buvo atsižvelgta į amžiaus ir genetinių tyrimų rezultatus. Besiveisiančių šeimų skaičiui nustatyti buvo atrinkti tik 2020–2021 metų medžioklės sezonu  sumedžioti jaunikliai. Genetiniais tyrimais buvo nustatyta, kad jie dalijosi į 50 artimais giminystės ryšiais nesusijusių grupių, tai yra sumedžioti jaunikliai pagal savo kilmę buvo iš 50 atskirų šeimų.

Kitu etapu buvo atrinktos patelės, kurios 2020 metų pavasarį buvo vedusios jauniklius (pagal gimdų tyrimus). Genetinių tyrimų rezultatai parodė, kad tarp šių patelių 3 buvo negiminingos 2020-2021 metų sezoną sumedžiotiems jaunikliams. Tai įrodo esant dar 3 atskiras besiveisiančias šeimas.

Taip pat buvo išanalizuoti sistemoje www.biomon.lt per paskutinius vienerius metus registruoti pranešimai. Skaičiuojant besiveisiančias šeimas buvo aktualūs tie atvejai, kai pranešimu registruoti ne mažiau kaip 4 vilkai, nes įvairūs moksliniai šaltiniai patvirtina, kad grupės iš 4 ir daugiau vilkų nebūna atsitiktinės – tokio dydžio grupes sudaro tik besiveisiančią porą turinčios gaujos. Šiuo atveju taip pat reikšmingas buvo ir atstumas tarp registracijos atvejų. Vadovaujantis pranešimų medžiaga buvo nustatyta dar 10 atskirų besiveisiančių šeimų.

Apibendrinus genetinių, amžiau ir reprodukcijos tyrimų bei visus metus teiktų pranešimų rezultatus, prieita prie išvados, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau kaip 63 vilkų šeimos. Kitaip tariant, per vienerius metus surinkti duomenys leido neginčijamai įrodyti 63 besiveisiančių šeimų buvimą, tačiau neabejotinai tokių šeimų yra daugiau. Atsižvelgiant į Vilko apsaugos plane išdėstytus kriterijus tokią gausą pasiekusią populiaciją nurodoma mažinti.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos informacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių