Vilties piligrimė svajodama pasiekia net nepasiekiama
Prieš septynerius metus nuožmia liga susirgusi buvusi gargždiškė, dabar Palangoje gyvenanti Rasa Rojienė į savo kelerių metų sūnelio krikšto dėžutę įdės knygą. Joje pasakojama tikra istorija apie ją pačią. „Nežinau, kiek dar būsiu, nežinau, nuo kelerių metų vaikai ima ryškiai prisiminti savo mamas. Ta knyga sūneliui bus prisiminimas apie mane“, – knygos prasmę apibūdina bendruomenės „Vilties piligrimė“ narė Rasa.
Vieno recepto nėra
Leiomyosarcoma – šis sunkiai ištariamas lotyniškas pavadinimas, reiškiantis itin klastingą susirgimą, 2011 m. rudenį apvertė aukštyn kojomis Palangoje laimingai tekantį Rasos ir Pauliaus Rojų gyvenimą. Onkologų diagnozė – piktybinis lygiųjų raumenų audinio navikas – 27-erių moteriai nebežadėjo gražios ateities: medicinos praktika bylojo, kad gyventi likę vos keli mėnesiai.
Pasitikėjimo gydytojais, gebėjimu priimti artimųjų meilę ir dvasinio tobulėjimo keliu ėjusi Rasa, žingsnis po žingsnio įveikdama skaudžios ligos kirčius, kartu su mylimu vyru Pauliumi dabar augina nuostabų sūnelį Luką.
Rasa, tvirtindama, jog vieno recepto, stebuklingų vaistų išgijimui nėra, savo patyrimu nuoširdžiai dalijasi su kitais žmonėmis. Jos pastarųjų septynerių metų kovos už gyvenimą istorija nuoširdžiai papasakota ką tik išleistoje Algimanto Kumžos knygoje „Rasa. Po angelo sparnu“. Praėjusį sekmadienį knyga buvo pristatyta Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje. Beje, ją jau galima nusipirkti ir Gargždų knygyne.
Atostogas sujaukė gumbas
Gargžduose užaugusi baldų dizainu besidominti Rasa su vyru inžinieriumi Pauliumi gražų savo šeimos ir artimųjų pasaulį kūrė Palangoje. Jiedu iš kasdienybės rutinos ištrūkdavo keliaudami. Po metų santuokos išskrido į Kanarus, Tenerifės saloje. Tuomet atrodė, gyvenimas tik šypsosi: darbai sekasi, kelionės džiugina, draugų netrūksta! Visko tarsi buvo su kaupu ir jauni žmonės puoselėjo mintį apie kūdikį, kurio krykštavimas būtų gyvenimui suteikęs pačią nuostabiausią pilnatvę.
Jaudinančių atostogų malonumus užgožė mažas gumuliukas, kurį Rasa pilvo apačioje apčiuopė tepdamasi kremu. Bet negi kreipsi dėmesį, kai saulė glamonėja, smaragdais vanduo raibuliuoja, žmonės aplinkui linksmi. Pirmoji mintis buvo, jog tai menkniekis, viskas praeis!
Deja, iš Kanarų grįžus į Palangą gumbas per penkias dienas išsipūtė iki greipfruto dydžio. Tada Rasa sunerimo ne juokais ir kreipėsi į Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologinės chirurgijos skyriaus vedėją Evaldą Pagojų.
Tyrimai rodė, kad kelių centimetrų auglys užaugo žaibiškai. Medikai patvirtino: operacija neišvengiama. Po jos dar buvo vilties, kad auglys pilve ir dariniai kepenyse nėra tokie piktybiški. Tačiau po šešių savaičių iš laboratorijos atėję mikroskopinio tyrimo rezultatai pribloškė: leiomyosarcoma, stadija – ketvirta.
Sąrašo prie lovos nekabino
Sarkoma – klastingas vėžys, dažnai iš pradžių net palaikomas kitų rūšių vėžiu. Kiekviena diena, kurią sarkoma sergantis ligonis praleidžia be efektyvaus gydymo, sumažina galimybę išgyventi. Ligai diagnozuoti ir gydyti reikalingi prityrę specialistai ir efektyvūs vaistai.
„Žmonės, patekę į panašią padėtį, prie lovos pasikabina sąrašą, ką šiame gyvenime dar norėtų nuveikti: perskaityti dešimt geriausių romanų, pamatyti dešimt nuostabiausių pasaulio vietų – Tibetą, Tadžmahalą Indijoje, Niagaros krioklį… Tokie tikslai man laimės neatneš. Aš sąrašo prie lovos nekabinu, nes noriu pamatyti visą pasaulį! Aš nekeliu sau smulkių tikslų, nes ką darysiu, kai juos įgyvendinsiu? Aš visada svajojau apie nepasiekiamus dalykus – ir pasiekdavau“, – knygoje „Rasa. Po angelo sparnu“ savo poziciją atskleidžia palangiškė.
Medicinos moksle Rasos atvejis, ko gero, būtų priskirtas prie savaiminių išgijimų. Tačiau tie septyni kančių ir ieškojimų metai kovojant su vėžiu Rasai neatrodo savaiminiai, nes ji geriausiai žino, kiek jėgų atidavė pati, jos namiškiai, gydytojai, dvasiškiai ir kiti geros valios žmonės. Šitie žmonės nemano, kad Rasos atvejis – savaiminis stebuklas. Tad kur jos paslaptis? Kas jai padėjo?
A. Kumžos knygoje „Rasa. Po angelo sparnu“ puslapis po puslapio atskleidžiama tikra ir itin jautri Rasos kovos su nuožmia liga istorija.
Tik jis vienintelis
Po grėsmingos diagnozės išsiverkusi iki valiai, gal šimtą kartų paklaususi mintyse: kodėl gi vis dėlto man, Rasa sulaukė tvirto artimųjų palaikymo. Vyras Paulius apgaubė atsidavusia meile, sesuo Loreta sukūrė net specialų internetinį puslapį, kuriame kaupė visą informaciją apie galimybes įveikti sarkomą, kuo tik galėjo, padėjo tiek Pauliaus, tiek Rasos tėvai, kiti artimieji. Šeima, visa giminė, draugai tapo stipria siena, vieningu pasipriešinimu klastingai ligai.
Didžiausias nušvitimas Rasos gyvenime buvo susitikimas su broliu pranciškonu Evaldu, kurio ji visų pirma paklausė: „Nieko lyg ir nenuskriaudžiau šioje žemėje. Tai kodėl dabar turiu mirti? Už ką Dievas mane baudžia?“. Brolio Evaldo atsakymas buvo labai paprastas, nemoralizuojantis, bet kviečiantis susimąstyti: „O tu prieš tai gyvenai su Dievu?“. Anot pranciškono, Dievas niekada neatsiųs žmogui skausmo. Dievas yra tobula meilė, Jis – tai gailestis. „O liga gali atsirasti dėl genetikos, dėl tavo pačios gyvenimo būdo. Ir mes iki galo nežinosime visko. Bet sunkiausią akimirką vienintelis, kuris gali tau padėti ir nori, kad tu būtum sveika, yra Dievas. Tik jis vienintelis“, – paaiškino brolis Evaldas.
Visiems labai dėkinga
„Pats vienas atsakymo nerasi – tą aš žinau tvirtai! Gerai, kad Klaipėdoje yra Šv. Pranciškaus onkologijos centras, padedantis susitvarkyti su emocijomis. Ligoniai po procedūrų gali čionai ateiti, o artimieji, atlydintys sunkius ligonius,– pernakvoti, gauti dvasinę paramą. Ligoniai žino, kad sunku laukti tyrimų rezultatų. Tokie žmonės centre gauna pagalbą, kad neišprotėtų per dešimt laukimo dienų. Ir jei diagnozė pasitvirtina, jie jau būna susitvarkę su pirmuoju šoku“, – įsitikinusi Rasa, kuriai daug pagalbos suteikė minėto centro direktorė Aldona Kerpytė, brolis Benediktas Jurčys OFM. Beje, pati Rasa yra šio centro nuolatinė savanorė, kartu su seserimi dizainere Loreta padėjusi sukurti jaukią centro aplinką.
Per septynerius ligos metus Rasa patyrė daugybę sunkių operacijų, skausmingų procedūrų, bet sugebėjo išnešioti ir pati pagimdyti didžiausią savo gyvenimo stebuklą – sūnelį Luką. Dar kartu su vyru Pauliumi Palangoje įkūrė poilsiavietę „Ramios bitės“.
Rasos džiugesys kiekviena diena, jos siekiai padėti kitiems, tikėjimas Dievo malone ir stiprios pačios pastangos įveikti klastingą vėžį įkvėpė ir jos gydytojus ieškoti naujų, kompleksinių gydymo būdų, konsultuotis su žymiu Vokietijos radiologu prof. dr. M. Pechu. Atsidavusiems medikams, visiems geradariams, visiems ją globojantiems Rasa yra be galo dėkinga.
Reda MILVYDIENĖ
Aut. nuotr.
Straipsnyje panaudotos citatos iš A. Kumžos knygos. „Rasa. Po angelo sparnu“
