Vizijose – atgimstanti Dreverna
Unikalus, vandenų apsuptas Drevernos kraštas traukia poilsiautojus, lankytojus. Čia pastatyta moderni prieplauka, teikiamos vandens paslaugos. Atgaivinta Jono Gižo etnografinė sodyba. O koks poilsiautojų srautas į jėgos aitvarų rojų Svencelėje… Tačiau dreverniškiai kalba, kad iš to apčiuopiamos naudos nesą. Kaimas tuštėja, nors dar veikia darželis, mokykla, kultūros namai, muziejus. Visgi bendruomenė tikisi sulaukti gerų pokyčių – kaimo atgimimo.
Kultūros namai atjaunės
Drevernos bendruomenė pagaliau sulaukė kultūros namų rekonstrukcijos. Darbai pradėti vasarą, po Žvejų šventės. Projektas finansuojamas Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos lėšomis. Jų skirta pastato fasadui ir vidaus patalpoms sutvarkyti bei gretimų gatvių remontui. Stende skelbiama, jog pabaigtuvės turėtų būti šių metų pabaigoje, tačiau Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė purtė galvą. Statybininkai dar tik baigia pakeisti stogo dangą. „Bus suremontuotos dvi salės, pritaikytos koncertams, renginiams, parodoms, įrengtos pagalbinės patalpos. Turėsime erdvius, modernius kultūros namus su dviem terasomis, – džiaugėsi V. Asnauskienė. – Galėsime sales nuomoti konferencijoms. Juk baigėme įgyvendinti Žuvininkystės regiono vietos veiklos grupės projektą „Į žvejus eisiu“, kuriam buvo skirta 50 tūkst. Lt. Įsigijome ne tik tautinius rūbus, bet ir įrangos: multimediją, vaizdo kamerą ir fotoaparatą. Be to, surengėme ekspediciją – kalbėjomės su buvusiais Drevernos bei aplinkinių kaimų žvejais. Įrašą perdavėme J. Gižo etnografinės sodybos muziejui.“
Ji dar negalėjo pamiršti ginčų dėl kultūros namų remonto. „Rajono Savivaldybės administracijoje buvo priešiškai nusiteikusiųjų. Esame dėkingi tiems, kurie mus palaikė, – dėkingai ištarė pašnekovė. – Juk J. Gižo etnografinė sodyba, prieplauka – Gargždų krašto objektai, o kultūros namai – mūsų, dreverniškių, poreikiams. Pastatą verkiant reikėjo remontuoti.“
Pedagogės Romos Žutautienės teigimu, juose vyksta įvairūs renginiai, į kuriuos renkasi kaimo žmonės. „Kuo mes taptume, jeigu tik darbu gyvi būtume?“ – retoriškai klausė ji.
Kol vyksta remontas, kultūros namų meno kolektyvai repetuoja Drevernos pagrindinėje mokykloje. Čia persikėlė ir biblioteka. „Ačiū, kad mus priėmė“, – dėkojo V. Asnauskienė.
Bendruomenė neinformuojama
Drevernoje sklando šnekos, jog, praėjus 5 metams nuo projekto įgyvendinimo, J. Gižo etnografinė sodyba gali tapti privačia nuosavybe. „Norime, kad šį gandą kažkas patvirtintų arba paneigtų“, – tvirtai ištarė V. Asnauskienė.
Pasak jos, dreverniškiai girdėję, jog įgyvendinamas projektas – statomas Drevernos kurėnas. „Tai turėtų būti daroma J. Gižo etnografinėje sodyboje, tačiau bendruomenė nežino, kur“, – ištarė pašnekovė, pridūrusi, jog kaime yra sopulių.
Baigiama remontuoti, anot dreverniškių, baisiausia kaime Žvejų gatvė. Išasfaltuota danga, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Bet remontu ne visi patenkinti: esą ji ne tokia, kokios norėję – be bortelių ir panašiai. „Mūsų nesupažindino su šiuo projektu. Jeigu akcentuojamas bendruomenių vaidmuo sprendžiant kaimo problemas, tai reikėjo derinti su ja“, – kalbėjo dreverniškis, nenorėjęs skelbti pavardės. Darželio direktorė R. Žutautienė pastebėjo, jog prie gatvės – ugdymo įstaiga, o kelio ženklų nėra. „Teko prašyti, kad pastatytų“, – sakė ji.
Gretimoje Žemaičių gatvėje klojami šaligatviai. Vienoje pusėje jau buvo sutvarkyta.
Tikisi pokyčių
Drevernos bendruomenė vykdo dar vieną projektą: stato daugiafunkcius bendruomenės namus. Spalio pabaigoje pradėta remontuoti dalis buvusios katilinės pastato, nors, pasak Drevernos bendruomenės narės Renatos Jaurienės, objektas jau turėjo būti baigtas. Šio projekto vertė – 450 tūkst. Lt – VVG ir rajono Savivaldybės lėšos.
Ji pasakojo, kad čia bus įrengtos gintaro apdirbimo edukacinės dirbtuvės. „Be to, Drevernoje yra puikių vietų jėgos aitvarų mėgėjams“, – teigė pašnekovė.
Papuošalus iš gintaro kurianti tautodailininkė R. Jaurienė kalbėjo: „Į namus atvykusieji įsigyti papuošalų apipila klausimais apie gintarą. Įsikūrus šiose patalpose, bus vykdomos edukacinės gintaro programos – 4 edukaciniai ciklai pagal metų laikus.“ Ji tikisi įkurtuvių kitą vasarą.
R. Jaurienė prisipažino esanti iš tų žmonių, kuriems rūpi daugelis dalykų. „Negaliu matyti neteisybės. Antai uždarė mūsų kaime paštą. Ir ką sutaupė? O kiek problemų kilo gyventojams… Iš mokyklos atėmė autobusiuką, kuris reikalingas ir mokyklai, ir bendruomenei. Man pikta girdint, kad neliks mokyklos“, – kalbėjo dviejų dukrų, kurios mokosi Drevernos pagrindinėje mokykloje, mama.
Ji sakė negailinti jėgų ir energijos, kad Drevernoje, jos vaikystės ir jaunystės kaime, gyvenimas keistųsi į gera. R. Jaurienės svajonė – įrengti pažintinį taką palei marias nuo Drevernos iki Svencelės. Būtinas ir dviračių takas į Priekulę: dviratininkų judėjimas didžiulis, o tako nėra. Ir pridūrė, koks apgailėtinas kelias iš Drevernos į Svencelę. O juk savaitgaliais žmonės plūsta į jėgos aitvarų rojų.
Unikalumas dar neįvertintas
„Sako, kad Drevernai skiriama labai daug lėšų. Bet ir reikia daugiau, nes gyvename unikaliame krašte, kurį reikia tvarkyti taip, kad jis būtų patogus, patrauklus gyventojams ir poilsiautojams“, – sakė V. Asnauskienė.
Dreverniškiai pastebėjo, kad čia yra prieplauka, tačiau nesukurtas paslaugų kompleksas – tik biotualetas stovi. O kur nusiprausti, kur geriamasis vanduo… Ir viešojo maitinimo įmonės čia nėra. Piktinamasi, kad vienai gyventojai nusprendus ir pasiruošus savo namuose atidaryti žuvies kioską, kažkas neleido. „O juk priešingoje marių pusėje, Juodkrantėje, beveik kiekvieno namo verandoje prekiaujama žuvimi“, – lygino pašnekovai.
Lankantis Drevernoje teko išgirsti ne vieną atodūsį, jog kaimas tuštėja. Ir visgi žmonės viliasi, kad sulauks gerų pokyčių. „Svencelę atrado naujakuriai – statosi namus, vaikai kuriasi tėvų sodybose. Ir Drevernoje labai gera gyventi – tai strategiškai gera vieta, – teigė V. Asnauskienė. – Čia išlikęs darželis, mokykla, kultūros namai, veikia muziejus, yra prieplauka. Bus sutvarkyta infrastruktūra. Ir naujakuriai pripildys tuštėjantį mūsų kaimą.“
