Žalieji mokesčiai: ar Lietuva įsiklausys į EBPO rekomendacijas skatinti elgesio pokyčius, o ne bausti?

Rugsėjo 27 d. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), remdamasi birželio 30 d. patvirtintu Lietuvos aplinkosauginio veiksmingumo vertinimu bei rekomendacijomis, pristatė Lietuvos aplinkosauginio veiksmingumo apžvalgą. Joje suformuluotos 43 rekomendacijos, kurias įgyvendinusi Lietuva galėtų daryti tolesnę pažangą siekdama aplinkosaugos tikslų ir tarptautinių įsipareigojimų.

Šios rekomendacijos yra susijusios su keturiomis sritimis – klimato, oro, atliekų ir gamtinių išteklių valdymo, aplinkos valdymo ir vadybos, tvaraus aplinkos atžvilgiu augimo bei darnaus judrumo.

Apžvalgos parengimas, patvirtinimas ir pristatymas vertintinas kaip neeilinis įvyks mūsų šalies aplinkosaugos srityje, kadangi tokio pobūdžio apžvalga Lietuvos atžvilgiu atlikta ir pristatyta pirmą kartą. Atsižvelgiant į jos beprecedentiškumą, tikslinga aptarti apžvalgoje įvardijamas priemones, kurios yra sietinos su vadinamaisiais žaliaisiais mokesčiais.

Mokesčius naudojame bausti, o ne skatinti pokyčius

Mokesčiai yra ne tik būdas surinkti pajamas į biudžetą, bet ir ekonominės veiklos žalos mažinimo priemonė. Protingai naudodamos mokesčių instrumentą, kai kurios Vakarų šalys skatina visuomenę rinktis apskritai mažesnę žalą darančius produktus – mažiau taršias transporto priemones, mažiau sveikatai kenksmingus alternatyvius tabako gaminius, elektros energiją, gaminamą iš atsinaujinančių išteklių, ir t. t.

Lietuva iki šiol mokestinį instrumentą naudojo dažniausiai bausti už padarytą žalą, bet ne skatinti ją mažinti. Neseni mokesčių pakeitimai apmokestinant tabako produktus rodo, kad Lietuva netaiko akcizų politikos mažesnės žalos produktų naudojimo skatinimui.

Kalbant apie ekologiją, bendrine prasme galima būtų išskirti dvi mokesčių grupes ‒ gamtos išteklių suvartojimą lėtinantys, sureguliuojantys mokesčiai bei gamtos taršą mažinantys mokesčiai.

Apžvalgoje patvirtinta, kad aplinkos mokesčiai Lietuvoje, skaičiuojant nuo BVP, sudaro 1,9 proc., tuo tarpu EBPO vidurkis yra 1,5 proc. Kitaip tariant, Lietuvoje aplinkos mokesčiais, skaičiuojant nuo BVP, apytikriai 21 proc. didesni už EBPO vidurkį.

Dar didesnis skirtumas tarp Lietuvos ir EBPO vidurkio, skaičiuojant aplinkos mokesčius nuo visų mokestinių pajamų: EBPO vidurkis sudaro 5 proc., o Lietuvoje šis dydis sudaro 6,4 proc. arba 22 proc. daugiau už EBPO vidurkį.

EBPO: Lietuvoje stinga geresnio strateginio koordinavimo

Apžvalgoje atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva įgyvendina nemažai teigiamų su aplinka susijusių mokesčių pokyčių. EBPO nuomone, šios priemonės turėtų lemti elgesio pokyčių, susijusių su tvaraus transporto rūšimis, skatinimą. Ši tarptautinė organizacija taip pat pabrėžia būtent skatinamųjų, o ne represinių priemonių žaliųjų mokesčių srityje svarbą.

Visos keturios rekomendacijų sritys tarpusavyje susijusios, tačiau ties tvaraus aplinkos atžvilgiu augimo rekomendacijomis yra išskirtas visas atskiras skyrius – Mokesčių ir subsidijų sistemos žalinimas, kuriame pateikiamos net devynios rekomendacijos nuo laipsniško dyzelino mokesčio tarifo didinimo iki CO₂ mokesčių visam iškastiniam kurui įvedimo, laipsniškai atsisakant paramos priemonių.

Viena iš rekomendacijų ypatingai aktuali dabartinėje situacijoje – sukurti kelias suinteresuotąsias šalis įtraukiantį mechanizmą, kuris sektų ir palaikytų susijusių su aplinka mokesčių ir subsidijų reformą, greitai parengtų planą, kaip laipsniškai atsisakyti iškastinio kuro ir kitų aplinkai kenksmingų priemonių subsidijų.

Kitaip tariant, netgi EBPO akcentuoja, kad Lietuvoje stinga centralizuotos, gerai veikiančios vientisos aplinkos mokesčių ir paramos priemonių sistemos, todėl priemonių taikymas tampa chaotiškas, o norimas rezultatas arba neartėja, arba artėja labai vangiai. Apžvalgoje akcentuojama ir geresnio strateginio koordinavimo svarba.

Pernelyg didelė iniciatyva tapti pirmais

Nors būtent šią priemonę rekomenduojama įgyvendinti operatyviai, tačiau Lietuvos atsakingos institucijos pradėjo rekomendacijų įgyvendinimą ne nuo jos, o nuo akcizo tarifo dyzelinui didinimo. Kaip bebūtų gaila, pradedama ir vėl nuo, ko gero, paties paprasčiausio būdo.

Nepaisoma ir aplinkybės, kad panaši situacija su akcizo tarifais dyzelinui yra beveik visoje Europos Sąjungoje, o Lietuvos rodiklis bendrijos kontekste yra maždaug ties viduriu. Kad pernelyg didelė iniciatyva tapti pirmais ir kurį laiką vieninteliais, padidinusiais akcizus dyzelinui, kai to nesiimtų įgyvendinti netgi artimiausi kaimynai, lemtų konkurencinį būtent neskubančių šalių pranašumą.

Skatinamosios mokestinės priemonės kol kas nesvarstomos

Daug dėmesio Apžvalgoje skiriama ir transporto sektoriui. EBPO rekomenduoja nustatyti metinį motorinių transporto priemonių mokestį keleivinėms transporto priemonėms. Toks mokestis, jo dydis, pasak šios tarptautinės organizacijos, turėtų būti siejamas su transporto priemonės išmetamo CO₂ ir oro teršalų kiekio, svarstytinas ir atstumo komponentas.

Šiuo metu galioja vadinamasis automobilių registracijos mokestis, kuris savo esme yra automobilių taršos mokestis, siejamas su CO₂ emisija ir degalų rūšimi. Šis mokestis taikomas visiems automobiliams, kurių CO₂ emisija viršija 130 g/km. Šis mokestis, deja, siejamas su transporto priemonės įregistravimu, o ne mokestinėmis išlygomis skatinti rinktis mažiau taršią motorinę transporto priemonę.

EBPO vertinimu, turėtų būti svarstomas tokio mokesčio taikymo išplėtimas, įtraukiant keleivinio transporto klases, kurių CO₂ emisija neviršija 130 g/km, be pranašumo dyzelinu varomoms transporto priemonėms.

Atkreiptinas dėmesys, kad mūsų šalis galėtų pasinaudoti kitų šalių gerąja patirtimi, skatinant ekologiškesnių keleivinių transporto priemonių pasirinkimą, tokių kaip muitų ekologiškesnėms priemonėms sumažinimas ar netgi panaikinimas, palankesnių sąlygų ekologiškų transporto priemonių kūrimas kasdienėje aplinkoje ir pan. Tačiau tokios priemonės netgi nesvarstomos, o renkamasi toliau ne skatinti rinktis mažiau žalingas priemones, o bausti už taršą atitinkamo dydžio mokesčiais.

EBPO pateikia ne tik rekomendacijas ‒ ar pasinaudosime?

Šiuo aspektu vertos dėmesio Aplinkos ministerijos viešame internetiniame puslapyje paskelbtų studijų ir tyrimų, susijusių su aplinkosauginiais mokesčiais, datos.

Pavyzdžiui, tyrimo „Transporto priemonės mokesčio dydžio nustatymo kriterijų, pagrindžiant juos kitų šalių patirtimi ir statistiniais duomenimis ir pasiūlymų dėl transporto priemonių apmokestinimo Lietuvoje, pagrindžiant siūlomų tarifų dydžius ir planuojamus pasiekti rezultatus, parengimo paslaugos“ galutinės ataskaitos data yra 2015 m. liepos mėnuo. Tyrimo „Aplinkai žalingų subsidijų įvardijimas, jų vertės bendroje šalies mokesčių sistemoje nustatymas. Aplinkai žalingų subsidijų nustatymo metodikos parengimas“ ‒ 2014 m. Tyrimo „Mokesčių, skatinančių aplinkos apsaugą, identifikavimas bendroje mokesčių sistemoje. Pasiūlymas dėl aplinkos apsaugą skatinančių mokesčių didinimo ir naujų mokesčių įvedimo, atitinkamai mažinant kitų rūšių mokesčius“ galutinė ataskaita paskelbta 2013 m.

Galbūt naujesnių, aktualesnių tyrimų, apibendrinimų nebuvimas yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje atsakingoms institucijoms vis dar nepavyko sukurti vieningos, gerai funkcionuojančios aplinkos mokesčių sistemos. Šiuo aspektu džiugu, kad apžvalgoje susistemintai pateikiamos ne tik rekomendacijos, bet ir plataus masto tyrimai ir analizės, susijusios ir su aplinkos mokesčiais.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, norėtųsi tikėti, kad už žaliuosius mokesčius atsakingos institucijos Lietuvoje ras ne tik EBPO apžvalgos rekomendacijose nurodytų būdų, tačiau pažvelgs plačiau ir perims kitų šalių gerąsias patirtis šioje srityje.

Agnė Pimpytė yra advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė, mokesčių teisės ekspertė