Žemaitę ir aukštaitį lemtis suvedė Doviluose
Šie metai doviliškių Danutės ir Vlado Jono Balčikonių šeimai atnešė brandžias sukaktis. Tačiau jų gyvenimo knygoje ne vien džiugūs jubiliejai, bet ir tremties, skaudžiai palietusios abiejų likimus – sudaužiusios jaunystės svajones, užkirtusios kelią aukštesniems siekiams, metinės. Ir visgi ši patirtis sustiprino jų dvasią, tikėjimą, patriotiškumą. Šeštą dešimtmetį drauge gyvenantys sutuoktiniai brangina buvimą kartu, džiaugiasi šeima – saugiausia užuovėja nuo visų negandų.
Patriotiškumo pamokos vaikystėje
V. J. Balčikonis vasario mėnesį atšventė savo 85-ąjį gimtadienį. Ši sukaktis beveik sutapo su santuokos: Vasario 16-ąją suėjo 56-eri metai, kai abu su Danute Rietavo bažnyčioje prisiekė amžiną meilę. „Ne visiems lemta tiek nugyventi drauge. Gyvenimas mus suderino, meilė įveikė viską, – ištarė D. Balčikonienė. – Nebuvo laiko galvoti apie skyrybas. Ūkiškai vertėmės, nes nebūtume prasigyvenę. Juk bendrą gyvenimą kurti pradėjome nuo šaukšto.“ Jauni žmonės, pažymėti tremties ženklu, susitiko Doviluose: aukštaitis nuo Panevėžio ir žemaitė nuo Rietavo. Susitiko visam gyvenimui. Tai buvo 1957-ieji. Tik jų tremties metai skiriasi.
Devyniolikmetis V. J. Balčikonis su tėvais, broliu ir 3 seserimis Buriatijos–Mongolijos krašte atsidūrė prieš 66 metus. „Neišvežė tik tų vaikų, kurių nebuvo namuose“, – sakė doviliškis.
Jis užaugo 9 vaikų šeimoje. „Tėvai gyveno Panevėžyje, prie pat katedros, bet pradėjus šalia statyti kunigų seminariją, namą pardavė ir nusipirko sodybą kaime bei 40 hektarų žemės“, – pasakojo V. J. Balčikonis. Ji maitino gausią šeimyną, tačiau ūkininkai buvo išbuožinti ir ištremti.
Vlado Jono atmintyje išlikusios patriotiškumo pamokos pradinėje mokykloje. Tuo metu lenkai buvo užėmę Vilniaus kraštą. „Prieš pamokas klasėje sustoję priešais kryžių ant sienos, pirmiausia sukalbėdavome maldą, o po to ištardavome: „Mes be Vilniaus nenurimsim.“ Po pamokų – kitas šūkis: „Vilnius mūsų buvo ir bus.“
Taigi devyniolikmečio V. J. Balčikonio, įsodinto į gyvulinį vagoną, kuris gabeno toli už Baikalo ežero, galvoje kirbėjo vienintelė mintis: „Bėgsiu į Lietuvą. Geriau numirti savo šalyje.“
Gyvenimas brolio vardu
Vos tik pasiekus tremties vietą, vaikinas, pasiėmęs 4 metais jaunesnio brolio Algio gimimo liudijimą, paslapčia pasuko atgal, į Tėvynę. „Rizikavau. Buvau tikintis, vaikystėje patarnaudavau Mišiose“, – kalbėjo doviliškis. Slapstydamasis traukiniu grįžo į Lietuvą, parvyko į gimtąjį Panevėžio kraštą. Jis kelerius metus glaudėsi pas gimines. Gavo pasą, tačiau nuo to laiko buvo nebe Vladas Jonas, kaip tėvai pakrikštijo, o Algis, ir gimęs ne 1929 m. vasario 11 d., kaip liudijo jo dokumentai, o 1933 m. gegužės 12 d., kaip buvo parašyta brolio Algio gimimo liudijime. Gyvenimas brolio vardu truko 4 dešimtmečius. Iš tremties grįžęs Algis Balčikonis gyveno Kuršėnuose, o Doviluose – brolio vardu prisidengęs „antrininkas“. Beje, čia V. J. Balčikonis įsikūrė ir įsidarbino vairuotoju dėl to, kad gyveno brolis Vytautas, dirbęs tuomečiame Lėbartų tarybiniame ūkyje vyriausiuoju agronomu. Ir tik 1990 m. jis susigrąžino tėvų išrinktą vardą, tikrąją gimimo datą. „Didelę naštą nusimečiau“, – ištarė V. J. Balčikonis. Tačiau doviliškiai jį iki šiol tebevadina Algiu.
Persekiojo tremties šešėlis
Šią vasarą D. Balčikonienė minės 80-ąjį gimtadienį, o rytoj sukaks 65 metai nuo tremties dienos. „Išvežė prieš Velykas, Didįjį šeštadienį. Ir grįžome Didįjį šeštadienį“, – keistą sutapimą prisiminė doviliškė.
Danutės Budrytės-Balčikonienės tėvai turėjo 28 ha, iš kurios pragyveno daugiavaikė šeima. Tačiau prie miško gyvenusiems ūkininkams pokariu buvo sudėtinga. Dramatišką pokario situaciją sovietmečiu meniškai apibūdino poetas Just. Marcinkevičius: „Naktims į gryčią miškas veržias“… „O paryčiu į gryčią miestas beldžias.“ Pirmiausia lageryje, Komijos respublikoje, atsidūrė tėvas. Vėliau į Sibirą iškeliavo ir mama su trimis dukromis.
Tuomet keturiolikmetė Danutė mokėsi Rietavo gimnazijoje. Gimnazistams buvo pavasario atostogos. Jai paskutinės, nes ketvirtokė jau nebesugrįžo į klasę. D. Balčikonienė prisipažino, kad vežama į tremtį Krasnojarsko krašte negalvojo bėgti nuo mamos.
Iš tremties sugrįžusi šeima atsikraustė į Dovilus arčiau Danutės sesers. Šiuo ženklu pažymėtiesiems nebuvo lengva kurti savo gyvenimą. „Grįžusi iš Sibiro, labai norėjau mokytis. Ir mėginau. Gargžduose surengus kursus medikams ruošti, parašiau pareiškimą. Nuėjau į mandatinę komisiją. Apsidžiaugiau, kai pakvietė pirmąją. Bet… liepė pasiimti dokumentus, paaiškinę, kad esu tremtinė. Nuleidau rankas ir dariau tai, ką sugebėjau“, – pasakojo D. Balčikonienė.
Ji 19 metų dirbo prekyboje, vėliau tuomečiame Lėbartų ūkyje kasininke.
Doviliškė kalbėjo, jog niekam neprasitardavusi, kad esanti tremtinė. „Lenino 100-ųjų gimimo metinių proga man ant krūtinės prisegė medalį su jo atvaizdu. Už gerą darbą. Bet rytojaus dieną partsekretorius pranešė rajkoopsąjungos pirmininkui, jog esu tremtinė, ir priekaištavo, kodėl man įteikė šį apdovanojimą. Tik per plauką iš darbo neišmetė vadovo, nes jis sulaukė aukščiausios valdžios užtarimo: „Tremtiniai taip pat žmonės“, – pasako D. Balčikonienė.
Tremties šešėlis Balčikonių šeimą lydėjo daugelį metų. „Bet mes laimingi – turime savo angelą sargą, – ištarė Danutė. – Turime gerą dukrą – mūsų gyvenimo džiaugsmą.“
Vienturtė Balčikonių dukra Nijolė įgyvendino mamos svajonę – baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, dirba mokytoja Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje. D. Balčikonienė džiaugiasi ir savo krikšto vaikais – Ilona ir Sauliumi.
Balčikoniai dalyvauja tremtinių suėjimuose, renginiuose. Danutė – aktyvi Dovilų klubo „Sidabrinė gija“ narė. Doviliškių šeimai stiprybės teikia tikėjimas, malda.
