100 jaunųjų skautų būrėsi „Tvirtam kumščiui“

Į jaunųjų skautų stovyklą „Tvirtas kumštis“ sugužėjo apie 100 jaunųjų Klaipėdos krašto skautų.

Kaip greitai užkurti laužą ir pasigaminti maistą? Kaip efektyviai ir saugiai naudotis peiliu? Kaip statyti tik iš medžio ir virvių? Kaip užjausti, paguosti, suprasti aplinkinius? Šių gudrybių ir žmogiškųjų vertybių jaunieji skautai mokėsi liepos 10–16 dienomis Šarkiškės miške įsikūrusioje stovykloje „Tvirtas kumštis“.

Mokė būti savarankiškus

Savaitę Šarkiškės miške karaliavo stovyklavietės, pastovyklės, laužavietės ir netrūko vaikiško klegesio. Mat čia į jaunųjų skautų stovyklą „Tvirtas kumštis“ sugužėjo apie 100 jaunųjų Klaipėdos krašto skautų. Jie vienas kitą švelniai vadino broliu ir sese, susiskirstė į komandas, kitaip dar vadinamas skiltimis, ir pasinėrė į išbandymų, žinių, tobulėjimo bei, žinoma, spalvų kupiną vasaros nuotykį gamtoje. 7–18 metų stovyklautojų laukė įvairūs mokymai-skautoramos. Drauge jie mokėsi rišti mazgus, pažinti kelio ženklus, nustatyti pasaulio kryptis, susikrauti kuprines, perpjauti rąstą, panaudoti kaklaraištį ar marškinius ir susipažino su gausybe kitų naudingų dalykų, kurie itin pravers laukinėje gamtoje. „Šios stovyklos siekis – mokyti vaikus savarankiškumo. Čia nebuvo tėvų, kurie už juos atliktų vienokius ar kitokius darbus. Jie viską patyrė savo kailiu: gaminosi maistą, rūpinosi sausais drabužiais, saugojosi nuo lietaus ar kūrė laužavietę. Laikas buvo disciplinuotai suskirstytas, tad snausti nebuvo kada. Pirmoje dienos pusėje suteikdavome žinias, o antroje – jie jas turėdavo pritaikyti. Žodžiai „nemoku“, „nenoriu“ ar „negaliu“ čia neegzistavo“, – sakė stovyklos organizatorė Klaipėdos krašto skautų seniūnė Priekulės Ievos Simonaitytės draugovės draugininkė Giedrė Stončienė.

„Bangos“ pakalbintas „Dešimt didvyrių“ skilties narys priekuliškis Aleksandras Kėkštaitis šypsodamasis dėstė įspūdžius ir tikino, kad įgautomis žiniomis pasidalins su šeima. „Iš arčiau susipažinau su policijos pareigūnų darbu, išgirdau, kaip saugiai elgtis likus vienam namuose. Išmokau pasidaryti sūpynes medyje, rišti mazgus ar lietui pliaupiant išsaugoti rusenantį laužą. Naujus įgūdžius pritaikysiu stovyklaudamas su šeima“, – sakė stovyklautojas.

O štai „Miškinių“ skilčiai priklausantis Arnas Žeberis išmoko įsirengti palapinę, kad nesušlaptų jos dugnas, užkurti laužą, saugiai kirsti šakas. Šiomis gudrybėmis jis ketina pasidalinti ir su savo tėvais.

Kaip pastebi stovyklos vadovai, tėvai itin vertina skautų stovyklas. Mat juos džiugina grįžusių atžalų savarankiškumas.

Skiepijo žmogiškąsias vertybes

„Dievui, Tėvynei, Artimui“ – skautų šūkis, stovyklautojus lydėjęs visas šešias dienas. Šių žodžių prasmę liudijo ir „Bangos“ korespondentės akį stovyk-los štabe patraukusios iškabos, kuriose puikavosi tokie paprasti, tačiau prasmingi žodžių junginiai: abejojančiam patarti, kalinį sušelpti, ištroškusį pagirdyti, keleivį priglausti, piktą darantį sudrausminti, nemokantį pamokyti, įžeidimus atleisti, išalkusį pavalgydinti, vargšą aprengti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti, nuliūdusį paguosti, nuoskaudas atleisti. „Pasaulį reikia keisti nuo savęs. „Tvirtame kumštyje“ vaikams siekiame rodyti sektiną pavyzdį. Jų vertybių skalėje diegiame kuklumą, pagarbą, draugystę, nesavanaudiškumą, savanoriškumą, toleranciją. Tiesiog norime išmokyti juos būti žmonėmis“, – akcentavo G. Stončienė. „Žaidimų pagalba mokome nurimti, susikaupti, atitrūkti nuo materialinių dalykų. Atrodytų smulkmenos, tačiau įvairūs virsmai žmoguje vyksta nuolat“, – jai pritarė stovyklos viršininkas kunigas brolis Vilius Viktoravičius.

Ne tik žodžiais, bet ir darbais jaunieji skautai įrodė norą daryti gera. Kiekvieną dieną jų laukė gerieji darbeliai, o įpusėjus stovyklai – ir 11 km „Gerojo darbelio“ žygis į Švėkšną. Žygiuodami jaunesnieji skautai iki Skomantų piliakalnio rinko šiukšles, tvarkė Švėkšnos bažnyčios aplinką ir savo dainomis, žaidimais, šokiais praskaidrino Psichiatrijos ligoninės bendruomenės kasdienybę.

Kaip pasakojo stovyklautojas A. Žeberis, šios patirtys juos artino, skatino užjausti ir suprasti tiek vieniems kitus, tiek aplinkinius. „Skiltyje buvome labai skirtingi. Tačiau susidraugavome, tapome artimi. Ruošdamiesi pasirodymams stengėmės perteikti drąsą ir draugystę, kurią jautėme širdimi“, – sakė skautas. O štai jau minėtas A. Kėkštaitis „Bangą“ žavėjo nuoširdžiu noru padėti kitiems.