75-asis tautos skausmo birželis
Teka saulė.
Bunda diena. Bunda žmogus.
Šiek tiek skuba – reikia spėti gėlę
nuskinti, žvakę paimti.
Lėtai skuba, nes greit jau nebeišgali. Artėja prie Gargždų parko, prie kryžiaus „Tautos skausmui atminti“.
Artėja ir daugiau likimo brolių ir sesių.
6 valanda ryto birželio 14-ąją. Skamba bažnyčios varpai. Girdite? Ar girdite?
„Liūdesy paskendo 41-ųjų birželis, pasigirdo įtūžę stribų ir kareivių balsai, šiltame patale pravirko vaikelis ir skausmu susiliejo su motulės rauda. Tą rytmetį liūdna patekėjo saulutė, lydėdama į Sibirą savo vaikus.“ (Ksavera Slapšinskaitė-Nenienėnė)
Šios vėsios vasaros birželio 14 dieną, 6 valandą ryto, jau 26 kartą buvę tremtiniai, gimę tremtyje, rinkosi parke prie kryžiaus. Tai žmonės, saugantys atsiminimus ir siekiantys ją širdimi perduoti jaunesnėms kartoms. Ar lietus, ar vėjas, ar uodai kaip Sibire puola, ateina būrelis pagyvenusių žmonių (tik vienas kitas jaunesnis) paminėti pirmųjų trėmimų datą, prisiminti skausmingai išėjusius, pasimelsti, padainuoti.
Be pagiežos, be pykčio, be keršto.
Tik kiekvienas su savo skausmu, prisiminimais.
Braukia ašarą, nusišypso, atsiremia į tremtį patyrusio draugo petį.
Praėjo 75-eri metai…
Gimusi tremtyje Verutė NEKREVIČIŪTĖ
