Rainių žudynių kankinius vienijo atsakomybė Tėvynei
Kol šventėme Jonines, džiaugėmės saule ir vasara, tyliai praėjo dar vienos žiauriausių susidorojimo su politiniais kaliniais – Rainių miškelio žudynių – 82-osios metinės.
1941 m. iš birželio 24-osios dienos į 25-osios dienos naktį okupantų rusų pačiais žiauriausiais būdais buvo nukankinti 76 Lietuvos valstybės vyrai – teisininkai, politikai, ūkininkai, moksleiviai ir kiti „liaudies priešai“. Tarp jų buvo ir Klaipėdos rajono gyventojų.
Nors okupacinė valdžia stengėsi visaip ištrinti iš žmonių atminties šį baisų nusikaltimą, nugriovė Telšių miesto kapinėse pradėtą statyti koplyčią ir iškirto Rainių miškelį, pasakojimai apie protu nesuvokiamo žiaurumo kankinimus sklido iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
1991 m., minint 50-ąsias politinių kalinių nužudymo metines, Rainiuose buvo pašventinta nauja Kančios koplyčia, kurios skliaute – dailininko A. Kmieliausko freskose nutapyti Rainių kankiniai.
Be gailesčio gyvybei
1941 m. birželio 22–27 d. sovietiniai okupantai pradėjo masinį Lietuvos gyventojų naikinimą, vien per savaitę NKVD ir Raudonoji armija įvykdė apie 40 didelių grupinių taikių lietuvių ir politinių kalinių žudynių. Tuo metu nužudyta per 1 000 politinių kalinių, iš kurių 99 procentai buvo lietuviai. Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos ir nužudyti juos Rusijoje ir Baltarusijoje. Istorijos šaltinių duomenimis, iš viso pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu per vienus metus bolševikų aukomis tapo daugiau nei 31 tūkstantis mūsų tautiečių. Tarp jų – ir Rainių kankiniai.
Šiais laikais vis garsiau kalbama, kad Rainių kankiniai buvę susiję su 1941 m. „Birželio sukilimu“ arba Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovaujamu sukilimu atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Istorikas, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, remdamasis rastais dokumentais, Telšių kalėjimo politinių kalinių likimą aprašė knygoje „Raudonasis teroras“.
1941 m. birželio 22 d. Telšių kalėjime kalinti 162 politiniai kaliniai. Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, visus juos ketinta skubiai perkelti, bet, iš miesto pabėgus vietiniams komunistų partijos, NKVD ir NKGB vadovams, nebebuvo kam ir kaip to padaryti, net nebeliko jokių transporto priemonių. Iš Telšių besitraukiantys NKGB darbuotojai nutarė kalinių čia nepalikti.
Fronto linija artėjo, birželio 24 d. rytą kalėjimą apsupo miesto įgulos vadu pasivadinusio Raudonosios armijos majoro Doncovo būrys. Raudonoji armija žygiavo be gailesčio kelyje pasitaikančiai gyvybei. A. Anušauskas studijoje rašė, kad Ukrainoje ir Gudijoje beveik visos kalinių egzekucijos pirmomis karo savaitėmis vyko kalėjimų rūsiuose, nužudytieji ten pat ir buvo užkasami.
Nukankinti itin žiauriai
Matyt, tas pats buvo suplanuota ir Telšiuose, bet kalėjimo rūsys pasirodė esąs per mažas. Tada ir sugalvotas makabriškasis planas atsikratyti kaliniais miške. Parengiamiesiems darbams vadovavo NKGB Kretingos apskrities viršininko pavaduotojas valstybės saugumo leitenantas Jermolajevas. Rainių miškelyje iškasus duobes, į kalėjimą atvyko NKGB Telšių apskrities skyriaus viršininkas Petras Raslanas, jo pavaduotojas vyresnysis leitenantas Ždanovas, 8-osios armijos politinio skyriaus darbuotojas Kompanijecas. Kartu buvo ir Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius. Visi jie peržiūrėjo kalinių bylas ir formaliai patvirtino mirties nuosprendžius. Mat pagal tuometinę sovietų tvarką, net jei NKVD ir NKGB pareigūnai pirmomis prasidėjusio karo dienomis ir neturėjo jokių raštiškų nurodymų, kaip evakuoti kalinius, sovietiniai kariai, esant karo padėčiai, galėjo padėti likviduoti politinius kalinius. Bejausmiai žudikai įvykdė SSRS NKVD vadovų reikalavimą (kuris galutinai buvo suformuluotas tik po dešimties dienų, 1941 m. liepos 4 d.) nepalikti gyvo nė vieno politinio kalinio.
Nusikaltimo vietoje bet kaip sumestas į duobes ir negiliai užkastas žudynių aukas po kelių dienų aptiko praeivis. Vienoje vietoje buvo 73 kūnai, vėliau prie Džiuginėnų rasti dar 3 asmenų palaikai.
Atkasus nukankintųjų kūnus, net visko mačiusius ekspertus ėmė siaubas, kokiose kančiose mirė šie žmonės. Perpjauti pilvai, į pjūvius sukištos rankos, išpjauti liežuviai, nupjauti lyties organai, suknežintos galvos, nulupta ar nutvilkyta oda, pažaboti spygliuota viela, durtuvais išmaišytos burnos ir panašūs protu nesuvokiamo žiaurumo ar pamišimo veiksmai, kurių gali imtis tik protiškai nesveiki iškrypėliai.
Išsaugojo tragedijos atminimą
Po 1990 m. kai kurių kankinių artimieji kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydami Rainiuose nukankintiesiems suteikti kario savanorio statusą, bet Komisija šiems asmenims pripažino Laisvės kovų dalyvio statusą. Rainių kankinių istorijoje dar nemažai klaustukų.
Rainių kankinių istorija, kiti su okupacija susiję dalykai kažkaip pamažu grimzta į praeitį, nes per daug skaudu, per daug kančios. Kažin, kiek bent mažų atminimo ženklų – lentelių, paaiškinimų surastume tose vietose, kur gyveno ir dirbo Rainių miškelio kankiniai. Paradoksalu, bet tarybiniais metais žmonės patyliukais apie šią tragediją kalbėjo daugiau nei mes šiandien būdami laisvi. Ne vienuose namuose slėpta ir brošiūros „Žemaičių kankiniai“ kopija. Rainių žudynių iš žmonių atminties sovietams nepavyko ištrinti per visus okupacijos metus. Tėvai pasakojo vaikams, šie – savo vaikams apie tai, kas nutiko niekuo nekaltiems Lietuvos sūnums tą šilto ir svaigaus birželio naktį.
Iš savo tėvų taip pat ne kartą girdėjau tuos šiurpą keliančius pasakojimus, ir man dažnai pergalvojant girdėtą istoriją, paaugliškoje galvoje kildavo klausimas – negi tie žudikai ir kankintojai neturėjo savo vaikų? Negi jie neturėjo bent šuniuko ar kačiuko, kurį galėjo mylėti ir paglostyti?..
Daugelis tų, kurių gyvybės buvo atimtos Rainiuose, tuo metu buvo jauni ar vidutinio amžiaus, vedę ar viengungiai, augino vaikus ar tik planavo jų turėti, tvarkėsi ūkiuose, dirbo svarbius ar eilinius darbus, mokėsi. Visus juos vienijo jausmas – būti atsakingam už savo tėviškę, tėvynę, ją ginti ir rūpintis jos ateitimi. Kad rytojus būtų toks, kokio mes norime, kokį įsivaizduojame. Už tai šie vyrai sumokėjo nepasveriamą kainą – gyvenimus. Dėl to mes negalime, neturime teisės šios istorijos neprisiminti, kaip ir neturime teisės pamiršti Žemaitijos ir kitų Lietuvos kankinių už mūsų laisvę.
Rainių tragedijos istoriją pasakoja vienas didžiausių ir naujausių Klaipėdos jaunimo teatro repertuaro spektaklių „Miškelis“. Tai pasakojimas apie tikrus 1941-ųjų birželio 24-osios įvykius – politinių kalinių žudynes Rainiuose ir vienos šeimos gyvenimą po jų. Birželio 24 dieną spektaklis pirmą kartą buvo rodomas ne teatro scenoje, o tikrų kūrinyje vaizduojamų įvykių vietoje – Rainių miške prie Kančios koplyčios. Spektaklį režisavo Valentinas Masalskis, pjesės autorius – Mindaugas Nastaravičius, kuriam už „Miškelio“ dramaturgiją šiemet įteiktas Auksinis scenos kryžius.
Įvairiuose Lietuvos teatro festivaliuose apdovanotą pastatymą režisierius V. Masalskis apibūdina kaip giesmę apie atmintį, prisimenant Rainių aukas ir mėginant atsargiai prisiliesti prie XX a. tragedijų temos. „Tai istorija iš mūsų visų, mūsų senelių ir tėvų atminties. Istorija, kuri nesibaigė ir mumyse vis dar tęsiasi. „Miškelyje“ mes girdime daugybę balsų, tarp jų klaidžiojame, kol pagaliau išgirstame tą vieną, apie kurį gieda visi aplinkui – apie nužudytą ir palaidotą žmogų, sugrįžusį namo“, – sako V. Masalskis.
Ilgą laiką manyta, kad Rainių istorija neturi nė vieno gyvo liudytojo, tačiau vėliau paaiškėjo, kad iš žiaurių žudynių vietos pavyko pabėgti vienam žmogui – Jonui Šapalui. Sovietmečiu bijojęs pasekmių apie Rainių įvykius ir išsigelbėjimą jis niekam neprasitarė. Tačiau 1988-aisiais, išgirdęs apie specialiąją komisiją Rainių žudynėms tirti, laiške Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai jis papasakojo tos nakties aplinkybes.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
