Jaunystė padėjo rūsčioje tremtyje
Kovas. 75-eri metai nuo 1949 m. masinių trėmimų, o nuo ankstesnių ir dar daugiau.
1949 m. kovo mėn. deportacija buvo pavadinta „Bangų mūša“ („Priboj“) ir buvo antroji pagal didumą. Trėmimais buvo siekiama pašalinti aktyviausias, sąmoningiausias gyventojų grupes, įbauginti ir užgniaužti bet kokį pasipriešinimą okupaciniam režimui.
Žmonių trėmimai ardė tradicinius šeimos ryšius, susiklosčiusius socialinius santykius. Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo aplinkos ir pateko į mažai gyvenamas vietas, atšiaurias gamtines sąlygas. Prievarta buvo pakeistas jų gyvenimo būdas. Dabar mūsų tikslai – ne tik nepamiršti, bet ir skelbti, ir siekti plataus žinojimo. Trėmimai visame krašte prasidėjo 1949 m. kovo 25 d. 6 val. ryte. Operacija turėjo trukti dvi dienas, bet užtruko. Pirmieji vagonai išvyko kovo 27 d. rytą, o paskutinieji 30 d. vakare. Tačiau nemažai buvo pabėgusių, tad nedelsiant pradėta jų medžioklė ir tai tęsėsi iki liepos mėn. Paskutinieji dar buvo ištremti liepos 7 dieną.
Daug buvo ištremta jaunų žmonių, kurie Sibire kūrė šeimas. Vieni iš tų buvo ir mano tėvai Kostas Paulauskas ir Nastė Ruškytė-Paulauskienė. Aš gimiau jau ten. Tad visi trėmimo skausmai ir vargai man nežinomi. Labai ilgai tėvai tylėjo, nieko negalėjo pasakoti, o kai atsirado galimybė, mama prisiminimus apie išvežimus ir tremtį surašė į sąsiuvinį. Tuos aprašymus perskaičiau tik po jos mirties. Aš dėkinga mamai, kuri pasistengė tai padaryti, o būčiau labai daug ko nežinojusi.
Mielieji buvę tremtiniai, kurie skaitote šį straipsnį, prašau jūsų savo prisiminimus sudėlioti raštu ant balto popieriaus lapo. Rašykit ne spaudai, ne knygai, o savo vaikams, anūkams, nes pokalbiai ir pasikalbėjimai greitai pasimiršta, o raštas išlieka ilgesniam laikui ir jį galima skaityti daug kartų.
O dabar keletas mamos parašytų prisiminimų: „Aštuonioliktą parą sustojo mūsų traukinys Kansko stotyje už Krasnojarsko į rytus 300 km. Buvo ankstus rytas, šalta. Išlaipinti iš vagonų, susikrovėme daiktus ant žemės ir sėdėjome ant jų. Mūsų buvo didelė šeimyna: 78 metų tėvas Juozas Ruškys, 56 metų mama Marcijona Norvilaitė-Ruškienė, broliai Matas, Stasys 26 ir 22 metų bei dvi seserys Ieva, Marytė 32 ir 19 metų ir aš, Nastė, 17 metų. Taip palei bėgius nusitęsė ilga ištremtųjų eilė. Apie pietus pasirodė mūsų „pirkliai“: milicininkas ir automašinos vairuotojas. Mums ir dar Mizgirių šeimai liepė krautis daiktus ir laukti mašinoje, o patys dingo. Mudvi su bendraamže Mizgiryte sumanėme eiti pasižvalgyti aplink. Priėjome Kansko miestą. Kaip skurdžiai jis atrodė. Pavasario atlydys, šlapia, purvas su sniegu susimaišęs, gatvės vos išvažiuojamos. Kelkraščiais važinėjo karo invalidai. Kokia jų daugybė, vieni be kojų, kiti be rankų, sėdi mažučiuose mediniuose vežimėliuose ir iriasi per purvą. Jų buvo keli šimtai ir visi prašė išmaldos. Po karo tokie vaizdai buvo visoje Rusijoje, kiekviename mieste. Pasivaikščiojusios po miestą, grįžome prie mašinos. Aišku, mūsų jau laukė. Gavome pylos, atėmė pasus. Išvykome dar toliau į šiaurę nuo Kansko. Pradžioje aplink neužmatomi laukai, o vakare pasiekėme mišką. Pirmą kartą pamatėme tikrą Sibiro taigą. Įvažiavus kiek toliau į mišką, mašina pradėjo klimpti į purvą. Vairuotojas kirto jaunus berželius, klojo po mašinos ratais ir taip 5 kilometrus važiavome visą naktį. Ryte privažiavome kaimą, o ten persikraustymas į vežimus, tempiamus jaučiais. Mus nuvežė netoli, į pirmąjį Zalipės kaimą, Dolgij Mosto rajone ir apgyvendino vieno kambario barake. Kiek susitvarkius daiktus, atėjo pirmininkas ir pasidomėjo, už ką ištremti. Pasakėme, kad išbuožinti. Tai jis pasakė, kad šitam kaime visi gyventojai yra Baltarusijos buožės. Leido tris dienas pailsėti, susitvarkyti, o paskui į darbus. Mane, seserį ir dar kelias 16–20 metų merginas išvežė į mišką kirsti malkų automašinų kurui. Prižiūrėtoju paskyrė senuką apie 80 metų. Jis mus mokino, kaip pasirinkti augantį medį, kaip jį nukirsti ir susmulkinti. Ten dirbome dvi savaites. Po to išsiuntė po pavasarinio polaidžio tvarkyti kelių. Broliai paskirstyti prie kitų darbų. Matas dirbo arklininku, Stasys lentpjūvėje dviese pjovė lentas rankiniu pjūklu. Dirbome labai sunkiai, bet jaunystė nugali visus sunkumus. Kirtikliais kirtome uolieną, ją iškeldavome iš duobių, po to sukraudavome į vežimus ir jaučiais ištempdavome į remontuojamus kelius. Kitos merginos kasė griovius šalia kelių. Pavalgyti gaudavome sriubos, po gabalėlį duonos. Alkio nejautėme. Didžiausias alkis buvo Tėvynės ilgesys. Vakare grįžę iš darbo žiūrime į besileidžiančią saulutę ir pavydime jai. Ji jau linksmai šviečia Lietuvos žmonėms ir geriems, ir išdavikams, kurie mus įskundė, ir žmogžudžiams, kurie nužudę auką dar ją išniekindavo. Ji vienodai šilta, skaisti džiugina naujos eros kolūkiečius, kurie per kraują suėjo į kolūkius ir žemę dirbo bendrai, taip, kaip ir mes dirbome bendrai kolūkiuose. Taip būdavo skaudu, nyku ir liūdna, nors vilku stauk toje gėlių margumyno nusėtoje taigoje, toje pasakų karalystėje. Ir sukūrė dievas tokį grožį tokioje atšiaurioje žemės dalyje. Bet ne visada liūdėdavome. Vakarais visi lietuviai susiburdavome į būrelį ir pasklisdavo dainos. Visa taiga skambėdavo, o medžiai atkartodavo mūsų balsus. Vieną vakarą mūsų vedlys Jonas uždainavo: „Drebėkit žiauri bolševikai / Ateina jums kerštas baisus / Jūsų planai nepavyko / Nušluosim nuo žemės visus.“
Daina buvo ilga, graži. Jau ir žodžių nebepamenu. Dainavo vienas pats Jonas. Jau po kelių dienų mane kviečia „politrukas“ (iš gimnazijos mokėjau rusų kalbą) ir sako, kad netinkamai dainuojame, niekiname komunistų valdžią. Aš visa tai paneigiau ir pasakiau, kad kažkas tai nesuprato. Tuo mūsų pokalbis baigėsi ir mes daugiau tokių dainų nebedainavome, nes, pasirodo, šnipų esama visur. Geriau jų neerzinti, nes 10 metų lagerio niekas nenorėjome. Pasibaigė kelių tvarkymas – tada visi į šienapjūtę. Pasibaigus vasaros darbams – vėl į miškus ir taip kasmet.“
Mažai pasaulyje yra tautų, patyrusių tokią ilgą ir slogią svetimųjų priespaudą, kaip lietuviai. Galingi kaimynai siekė juos užkariauti. Vieni norėjo suvokietinti, kiti – sulenkinti, treti – surusinti. Stalinizmas panaudojo ir ištobulino šimtmečių patyrimą, deportuojant kitataučius, kitatikius ir kitaminčius. XX a. vidurio Lietuvos gyventojų deportacijos savo mastais ir žiaurumu toli pralenkė visus ankstesnius trėmimus drauge paėmus. Pastarieji vyko nuo 1941 m. iki 1953 m. Antroji pagal didumą deportacija „Priboj“ buvo vykdoma 1949 m. kovo mėn. ir rėmėsi nutarimu „Dėl buožių ir jų šeimų, šeimų banditų ir nacionalistų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“.
Eugenijus Grunskis
Knygos „1941–1952 m. Lietuvos tremtiniai“ sudarytojas
Tremtyje gimusi
Ritutė PAULAUSKAITĖ-LANKUTIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
