Ateitis kuriama ant praeities pamatų
Tragiški daugelio tūkstančių buvusių politinių kalinių, partizanų,
tremtinių likimai visiems laikams turi likti tautos atmintyje
Čia guli suversti be jokio karsto, / Virš jų pūga ledinė sniegą žarsto. / Lietuvis, suomis, žydas, lenkas… / Čia naktimis vilkai išalkę renkas / Ir staugia it paklaikę prieš mėnulį, / O jie čia guli, guli, guli…
(Simas Račiūnas)
Kasmet birželio mėnesį Lietuva mini dvi skausmingas datas. Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną ir birželio 15-ąją – Lietuvos okupacijos ir genocido dieną. Valstybės vėliavos perrišamos juodu kaspinu.
1940 m. birželio 15 d. sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Nuo pirmos okupacijos savaitės Lietuvos gyventojus užgriuvo neregėto masto represijos. Daugiau kaip dešimtmetį vyko niekuo nekaltų žmonių masiniai areštai, kankinimai, kalinimai, trėmimai, kurių metu buvo represuota apie 300 tūkstančių Lietuvos žmonių. Kiek mirė nuo bado tremtyje ir lageriuose (žuvo šachtose, statybose, sušaudyta, nukankinta kalėjimuose ir lageriuose) – vis dar skaičiuojama, tikslinama. Šių dienų statistika sako, kad apie trečdalį politkalinių ir tremtinių atgulė svetimoje žemėje, daugelio net palaidojimo (užkasimo) vietos nežinomos. Maždaug ketvirtadalis likusių gyvųjų, aplinkybių priversti, liko gyventi, išsibarstė Rusijos, Kazachstano platybėse, neretai ir nutautėjo. Toks istorinis faktas – tyčinis svetimos valstybės valdžios pajėgų vykdomas etninis gyventojų represavimas ir naikinimas, siekiant užvaldyti jų žemę (teritoriją) ir turtą, vadinamas genocidu. Tai yra senaties termino neturintis nusikaltimas visai žmonijai. Nuo šio nusikaltimo vykdymo Lietuvoje pradžios praėjo 83 metai.
Prieš keletą metų V. Putinas Sovietų Sąjungos griūtį viešai, prieš televizijos kameras, yra pavadinęs „didžiausia geopolitine XX a. katastrofa“. Taigi Rusijos prezidento dabar Ukrainoje vykdomas genocidas aiškiai atskleidžia jo tikslus.
Lietuvos okupacija vykdyta 50 metų. Žmonių skausmas, vargai, ašaros ilgainiui grimzta praeitin, kai kurie faktai užsimiršta. Tačiau ateitis kuriama ant praeities pamatų. Todėl tragiški daugelio tūkstančių buvusių politinių kalinių, tremtinių likimai, jų troškimas grįžti Tėvynėn, Lietuvos partizanų likimai visiems laikams turi likti tautos atmintyje. Turi būti išreiškiama pagarba ir užuojauta sovietinio GULAG-o ir tremčių aukoms ir išgyvenusiems asmenims, jų šeimoms ir artimiesiems.
Susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui (birželio 3 d. paminėjome jo 35-metį) ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinų sąjungai (LPKTS) (pirminis pavadinimas klubas „Tremtinys“), prasidėjo Atgimimas: lietuviai ruošėsi Nepriklausomybės atkūrimui, ėmėsi dirbti tautos atminties darbus: mitingų metu, atsiminimų publikavimu prasidėjo tiesos sakymas; buvo aplankytos tremties ir įkalinimo vietos, ten pastatyti paminklai. Tuo laiku iš Sibiro platybių į Lietuvą pargabenta nemažai mirusiųjų palaikų.
Į kokius tolius, kelias bekraščio Sibiro, Kazachstano vietas buvo išgabenti ir išmėtyti lietuviai, kiek ten pastatyta paminklų jų kančioms atminti? Tautiečiai, vieni visai trumpai, kiti kiek ilgiau kalėjo, gyveno tremtyje tūkstantyje (keliomis daugiau ar mažiau) vietų. Rimvydas Racėnas informaciniame leidinyje „Paminklai Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietose“ aprašo 34 paminklų už Lietuvos ribų pastatymą, pateikia jų nuotraukas. Labai vertinga knyga, pravartu turėti mokyklų bibliotekose. Prisiminkime kelias vietas ir mes.
Vorkuta. Komija. Tai tolimosios užpoliarės miestas, apsuptas anglies kasyklų šachtų, pastatytų kalinių rankomis. Ten, pasak daugelio atsimenančių, „po kiekvienu pabėgiu – vergiško darbo nualinto kalinio kaulai“. Pokario metais (1945–1955) Vorkutos lageriuose kasmet kalėjo po kelis tūkstančius lietuvių. 1953 m. pirmosiomis rugpjūčio dienomis protestuodami prieš nepakeliamą kalinimo režimą sukilo 29-osios šachtos prie Jur Šor gyvenvietės politkaliniai. Malšinant sukilimą nušauta per 50 kalinių ir trigubai tiek sužeista. Tarp žuvusiųjų 11 lietuvių. Žuvusiųjų tautiečių vardai: Augustas Bernotėnas, Mykolas Čechavičius, Afanasijus Kazanas, Kazys Kairys, Alfonsas Kilbauskas, Vaclovas Milkauskas, Vitalijus Martinavičius, Bronius Pukys, Juozas Riauba, Edvardas Velička, Alfonsas Laiconas. 1992 m. šalia buvusios 29-osios šachtos kalinių kapinių pastatytas įspūdingas paminklas.
Abezė. Komija. Vietovė yra ant linijos, žemėlapiuose žyminčios poliarinį speigratį. Apie Abezę buvo įrengti 7 lageriai, kuriuose kalėjo 20 tūkstančių kalinių. Lageriai funkcionavo 27 metus. Iš daugelio čia kalėjusių lietuvių apie 150 palaidota Abezės kalinių kapinėse. Tarp jų žymus filosofas, meno istorikas prof. Levas Karsavinas bei generolas Jonas Juodišius. Apskaičiuota, kad čia kalėjo 14 valstybių piliečiai. 1989 m. brolių Jono ir Pauliaus Juodišių pastangomis suprojektuotas ir kapinių prieigose pastatytas paminklas „Liepsnojantis kryžius“ žuvusiesiems atminti. Postamento papėdėje keturiomis kalbomis užrašyta: NEGRĮŽUSIEMS.
Inta. Komija. Miestas pastatytas kalinių rankomis. Daugiausia kalinių buvo iš Baltijos valstybių ir Vakarų Ukrainos. Šios vietovės pavadinimas vyresniajai gargždiškių kartai neblogai žinomas. Čia kalėjo ir tremtį atliko šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir gargždiškis šviesuolis Jonas Kudžma. Nuo tų laikų jie liko draugais iki gyvenimo pabaigos. Pastarasis, po kalėjimo lageryje tapęs tremtiniu ir likęs Intoje, subūrė ten lietuvių literatų būrelį ir jam vadovavo. 1989 m. išleista Intos poetų knyga „Benamiai“, kuria Jonas labai džiaugėsi. Jonas Kudžma parašė atsiminimų knygą „Ne lapas, vėjo pūstas“, kurioje yra vaizdelis iš Intos laikų. 300 m gylio šachtoje Jonas, visiškai nusikamavęs po sunkios pamainos, ruošiasi kilti į viršų, bet staiga tolumoje išgirsta subtilų dainavimą. „Ar tik ne Kaziuko čia balsas?“ Atspėjo. Štai ir pats solistas. „Žinai, Joneli, išgiedojau visas psalmes. Kokia puiki čia akustika! Kad tokia būtų ir visose Lietuvos bažnyčiose…“ Sukrečiantis vaizdelis: kokiu optimistu, kokiu viltingu tikinčiuoju reikia būti, kad esamoje situacijoje apimtų tokios mintys.
Intoje palaidota apie 60 lietuvių. 1989 m. Intos rytinėse kapinėse Gedimino Trakimo, gimusio Intoje, rankomis pastatytas paminklas žuvusiems Intoje kaliniams pagal Jono Juodišiaus projektą. Tose pat kapinėse yra ir lietuviškų kryžių salelė.
Ežva. Komija. Taip komiai vadina Vyčegdos upę. Tai Syktyvkaro priemiestis. 1941 m. liepos pradžioje čia ištremta apie 100 šeimų iš Lietuvos. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų mirė 25 proc. tremtinių. Į Ežvą buvo ištremti Vinco Krėvės-Mickevičiaus sesuo Veronika Lapinskienė su šeima, grafas Jurgis Pliateris iš Švėkšnos. 1990 m. pastatytas paminklas „1941 m. tremtiniams“. Paminklo autoriai Saulius Stulpinas ir Julius Sabatauskas. Ežvos kapinėse palaidoti pastarojo senelis iš tėvo pusės ir močiutė su dviem giminaitėm iš motinos pusės.
Ust Lekčimas. Komija. 1994 m. šiose vietose tremtinio dalią patyrę Birutė Miliūtė-Bundzinskienė ir Rimvydas Racėnas pastatė kuklų paminklėlį, kurį gražiai prižiūri čia gyvenantis tremtinys Vaclovas Zubys.
Igarka. Krasnojarsko kraštas. Į šį pasaulio kraštą 1948 m. atitremta daugiau nei 5 000 žmonių. Jie buvo atskirti nuo pasaulio, nes tuo metu vienintelis susisiekimo kelias buvo Jenisiejaus upe, kuria navigacija trukdavo tris vasaros mėnesius. Igarka yra 150 km šiauriau speigiračio. Nepakeliamos gyvenimo sąlygos tapo apie 600 tautiečių mirties priežastimi. Vietiniai gyventojai Igarkos kapines vadina lietuviškomis. Į Igarką buvo nutremta mano tetos Paulinos Paškauskaitės-Buožienės šeima. Jie išgyveno ir grįžo į Lietuvą, bet… Vilniuje, išlipusi iš traukinio, teta Paulina atsiklaupė pabučiuoti gimtąją žemę ir… prigludo prie jos amžiams. Mūsų šeima tuo metu buvo tremtyje Irkutsko srityje. Į Igarką ištremtų Lietuvos partizano Felikso Tamašausko motinos Petronelės Tamašauskienės, dukrelių Onutės (7 m.) ir Aldutės (5 m.) likimas tragiškas, visos trys mirė pirmaisiais metais. Partizanų rėmėjo, mano tėvelio pusbrolio Juozo Paškausko šeima – taip pat Igarkos tremtiniai. Mama Monika buvo nuteista ir kalėjo lageryje. Juozas, su trimis nepilnamečiais sūnumis nutremtas į Igarką, būdamas 47 m. mirė nuo išsekimo. Vyriausias sūnus (15,5 m.) dirbo, du mažesnieji buvo išvežti į NKVD vaikų namus. Ten vidurinysis Vytukas dingo be žinios. Tose lietuviškose Igarkos kapinėse daug kryžių nugriuvę, tvorelės išvirtusios, apaugusios žole. 2001 m. prie įėjimo į kapines pastatytas juodo granito paminklas. Projekto autorius Rimvydas Racėnas. Paminklai dar pastatyti Krasnojarsko krašte: Norilske, Prie Lamo ežero, Revučije. Altajaus krašte: Bijske, Gorno Altaiske; Kurgan Tiube Tadžikijoje, Lenos upės deltoje ir Janos upės baseine Jakutijoje, Buriatijos Čelane, Magadane (Kolymoje).
Kazachstano lageriai. Neaprėpiamose Kazachstano platybėse buvo įsteigti du stambūs GULAG-o padaliniai – Karlagas ir Steplagas, kuriuose buvo daugybė lagerių.
Dolinka – GULAG-o padalinys, Karlago administracinis centras, vadintas pragaro centru. Tai buvo kalėjimas kalėjime, kur pridėdavo bausmės laiką, tardė, kankino, vykdė mirties bausmes. Čia dirbo liūdnai pagarsėjęs troikos teismas. Nuteistieji myriop buvo tuojau pat sušaudomi. Dabar ten Politinių represijų aukų atminties muziejus.
Spaskas. Karlagas. Tai buvęs lageris Nr. 99, 25 km nuo Karagandos ties Spasko gyvenviete. Didelis specialusis lageris, kuriame kalėjo 26 tautybių žmonės. Čia nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomi politkaliniai, internuotieji, o nuo 1941 m. ir karo belaisviai. Žmonės žūdavo masiškai, visiškai išsekę buvo pribaigiami sargybinių. Pragariškos NKVD girnos malė viską, neskirdamos tautybių. Netiksli oficiali statistika sako, kad 5 000 iš jų amžiams liko broliškame kape. Dabar buvusių lagerio kapinių vietoje – tarptautinis Memorialas. Jame savo žuvusiems piliečiams paminklus pastatė apie 15 pasaulio valstybių. Užrašas ant paminklo: „Politinių represijų aukoms, atradusioms amžiną ramybę kazachų žemėje.“ Čia skamba Memorialo Atmintis – varpo gaudesys.
Danutė PAŠKAUSKAITĖ
