Atsisveikinimas

DONATA LEKETIENĖ

1932 04 01–2024 01 10
Ilgametė gargždiškė, žinoma teisininkė, visuomenininkė, publicistė, aktyviai dalyvavusi saviveikloje, sporto entuziastė, skaitytojų literatūros diskusijų iniciatorė, nuolatinė „Bangos“ laikraščio skaitytoja ir autorė, šviesaus atminimo Donata Leketienė prieš kelerius metus kreipėsi į „Bangos“ redakciją su prašymu po jos mirties išspausdinti pačios parašytą atsisveikinimo laišką.
Redakcija nuoširdžiai užjaučia Donatos artimuosius.

***

Donatos atsisveikinimo laiškas

Vis rečiau gatvėse sutinku bendraamžių. Vis dažniau jų pavardes skaitau kapinėse ant paminklų. Pradėjau galvoti, kad ir man teks išeiti į Anapilį. Staiga kilo netikėta mintis parašyti atsisveikinimą. Nemažai turiu pažįstamų, su kuriais norėčiau atsisveikinti, ir daug susikaupė minčių, kurių bent dalį norėčiau išsakyti. Tik nežinau, kada ateis paskutinė valanda ir nežinau, ar išliks iki galo šviesi galva, todėl nieko nelaukdama rašau dabar (2013 m. sausio mėn.) ir tikiuosi, kad šis straipsnelis bus išspausdintas tada, kai manęs nebebus.
APIE SAVE. Gimiau 1932 metais toli nuo Gargždų, Šiaurės rytų Aukštaitijoje: Pasvalio raj., Dirvonų kaime, medžiais apaugusioje sodyboje ant mažyčio upelio Svalios kranto ūkininko Klemenso Jankevičiaus šeimoje. Šešerių metų pradėjau lankyti Jurgėnų pradinę mokyklą, po to – Pasvalio gimnaziją, kurios neteko baigti, nes norėdama išvengti tremties visa šeima turėjo pasitraukti iš namų. Brandos atestatą gavau Kaune, Žemės ūkio akademijos parengiamajame skyriuje, ir įstojau į Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, nes labai patiko skaityti knygas. Kaip viena diena pralėkė tie penkeri studijų metai. 1955 metų pavasarį su diplomu ir paskyrimu rankose atvykau dirbti į Gargždų vidurinę mokyklą. Mokytojos darbas nelipo prie širdies: nesinorėjo moksleivių versti mokytis, juos kontroliuoti ir atsakyti už mokinių darbą. O čia dar išgirdau kraštiečio E. Vilko žodžius, kad visus žmones galima suskirstyti į tris grupes: vieni nori dirbti patys, antri – mokyti kitus, treti – vadovauti. Priskyriau save pirmai grupei ir pradėjau ieškoti tokios profesijos, kur nereikėtų nei kitų mokyti, nei vadovauti. Pasirinkau teisę.
APIE DARBĄ. Šiek tiek dirbau mokykloje ir įvairiose organizacijose, tačiau pagrindinis mano darbas buvo teisme. Neakivaizdiniu būdu Vilniaus universitete baigusi teisės studijas, 1965 metais pradėjau dirbti Klaipėdos rajone teisėja ir šiose pareigose išdirbau iki 1987 metų. Dažnai apie tarybinių laikų teisėjus atsiliepiama blogai. Man neteko nagrinėti nė vienos politinės bylos, nes tuo laiku tokias bylas nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teisėjo darbas yra sudėtingas, įdomus, konkretus, savarankiškas (mūsų rajono valdžia į teismo darbą nesikišo). Džiaugiuosi, kad bylas teko nagrinėti su tarėjais. Aš juos labai vertinau – didelė parama, kai yra su kuo pasitarti ir pasidalyti atsakomybe. Nesutinku su galvojančiais, kad tarėjai negali būti naudingi, nes neturi juridinio išsilavinimo. Teisėjas jiems paaiškina, ką numato įstatymas. Tada kartu diskutuojame, ar įrodyta kaltė, kokią skirti bausmę, kaip išspręsti civilinę bylą. Visus tarėjus laikau savo tikrais bend­radarbiais ir jiems nuoširdžiai dėkoju.
Viename seminare Vilniuje teko išgirsti tokius žodžius: „Jeigu per įstatymo raidę nebematote žmogaus, meskite teisėjo darbą.“ Stengiausi visą laiką nusikaltėlyje matyti žmogų, kurio tik mažas gyvenimo gabalėlis aptariamas teismo posėdyje. Kaip jis gyveno iki nusikaltimo ir kaip gyvens po bausmės atlikimo, priklauso tik nuo jo paties. Netgi nuo jo paties iš dalies priklauso ir bausmės atlikimas. Ar sunku skirti bausmę? Žinoma, nelengva, tačiau prieš akis buvo nukentėję, kuriuos reikėjo apginti, o kitus, dar nenukentėjusius, apsaugoti. Jeigu asmuo, kuriam atidėjom bausmės vykdymą, tuo laiku padarydavo naują nusikaltimą, jausdavau savo kaltę – vadinasi, pasitikėjom be reikalo. Skirdama bausmę, visada tikėjau, kad teisiamieji pasitaisys, nors tos viltys ne visada išsipildydavo. Buvo ir šviesių akimirkų. Vieną dieną už smulkų grobstymą atvedė bausti pagyvenusį vyriškį, kelis kartus teistą, neseniai grįžusį iš kolonijos, be gyvenamosios vietos ir be darbo. Svarstau, ką aš jam galiu paskirti? Pataisos darbus? Baudą? Kas jį privers atlikti bausmę? Gaudyk vėją laukuose. Nejučia pažvelgiau pro langą: šlapdriba, šalta ir drėgna lauke. Su užuojauta pasakiau: „Sunku jums gyventi be namų ir be darbo.“ Pajutęs nuoširdumą jis atsiliepė: „Skirkit baudą, aš sumokėsiu, dar turiu kolonijoj uždirbtų pinigų.“ Abejodama paskyriau baudą, o po kelių dienų jį sutikau teismo koridoriuje atvykusį įvykdyti savo pažado. Jo draugai tikriausiai pasakytų: „Kvailas, neturi kur dėti pinigų“, o man diena pašviesėjo. Kur jūs, mano teisti asmenys? Ar jūs turite savo šiltus namus, kurių aš linkėjau tada ir pakartotinai linkiu atsisveikindama.
Dabartiniu laiku nuolat kritikuojami teisininkai ir medikai už kyšių ėmimą. Mano nuomone, dovanėlės gydytojams nesukelia pavojaus visuomenei, nes jos duodamos dėl to, kad atliktų tai, ką privalo. Gal šiek tiek greičiau, gal maloniau, bet neprašo nieko blogo. Visai kitoks dovanos tikslas teisme, policijoje ir prokuratūroje: čia dovana duodama tam, kad šie asmenys neatliktų savo pareigos. Aš gerai supratau tą tendenciją, žinojau, kad žmonėms labai reikalingas teisingumas, tikėjimas teismais, todėl jų niekada neapvyliau. Jeigu kam nors nusidėjau, tai tik dėl savo impulsyvumo. Nuvargusi ar dėl ko nors susijaudinusi prarasdavau savitvardą, pradėdavau pykti, karščiuotis ir prikalbėdavau netinkamų žodžių, dėl kurių vėliau pati gailėdavaus. Atsiprašau visų, kuriuos įžeidžiau.
PASKUTINIAI ŽODŽIAI. Gyvenimas gražus, bet labai trumpas. Gaila laiko blogiems darbams, liūdesiui ir barniams, nes tiek daug gražių dalykų pasaulyje. Didžiausios vertybės – sąžiningas darbas, malonus bendravimas su žmonėmis, nuostabi gamta: saulė ir žvaigždės, medžiai ir gėlės, žalia žolė, giedantys paukščiai… Tik gaudyk akimirkas. Po to žmonių kūryba: literatūra, muzika, dailė. Neįmanoma visko išskaičiuoti. Aš buvau laiminga. Turėjau darbą, gerą šeimą ir gerų draugų. Su vienais susitikdavau dažnai, su kitais – rečiau, tačiau visais galėjau pasitikėti. Laisvalaikiu žavėjausi gamta, skaičiau knygas, klausiausi muzikos. Buvo ir sunkių valandų, bet jos praeidavo. Atsisveikindama dėkoju visiems, kurie mane suprato, palaikė ir atsimena. Palieku vienintelį prašymą: išsaugokit viską, kas gražu ir gera, ateinančioms kartoms.
Donata Leketienė

Velionės urna bus pašarvota sausio 13 d., šeštadienį, laidojimo namuose „Pas Virginiją“ (Žemaitės g.).
Atsisveikinimas 11.00–13.00 val. Laidotuvės senosiose Gargždų kapinėse 13.00 val.