Skaudi Lietuvos partizanų generolo Jono Žemaičio tėvų gyvenimo baigtis Laugalių internate

2024 m. minime 80-ąsias partizaninio karo pradžios metines ir faktiškai vykdžiusio LR Prezidento pareigas Lietuvos partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto 115-ąsias gimimo, o šiandien, lapkričio 26-ąją, 70-ąsias žūties metines.
Skaudi Jono tėvų paskutinių gyvenimo metų dalia susijusi su mūsų rajonu. Pokariu, kai vyko partizaninis judėjimas, sovietinės valdžios iš savo namų išginti, NKVD persekiojami Pet­ronėlė ir Jonas Žemaičiai elgetavo Klaipėdos apylinkėse. Gero pažįstamo pagailėti jie buvo priimti į Klaipėdos prieglaudą, vėliau perkelti į Laugalių inernatą. Dėl nuolatinio nepritekliaus, nerimo dėl sūnaus, saugumiečių persekiojimo abu Žemaičiai paskutiniais gyvenimo metais buvo pasiligoję ir lankomi tik mielaširdingos giminaitės. Pet­ronėlė 1961 m. buvo palaidota Gargždų senosiose kapinėse, jos vyro palaidojimo vietą iki šiol gaubia nežinia.
Paskutinis Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto noras prieš mirties bausmę pamatyti motiną ir sūnų nebuvo išpildytas.
Išskirtinis Lietuvos gynėjas
Nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas. Jonas Žemaitis-Vytautas, išskirtinis prieškario Lietuvos kariuomenės karininkas, neiškėlė šeimos gerovės aukščiau už duotą priesaiką, išmanė ir taikė partizaninės kovos subtilybes, kovojo iki pat organizuotos rezistencijos pabaigos. Jis vienas ilgiausiai partizanavusių Lietuvos kariuomenės karininkų.
1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą per vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės ir po sėkmingos operacijos J. Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.
„Aš, kaip ir kiti mano bend­raminčiai, laikau, kad Sovietų sąjunga su savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį… <…>Visus pogrindžio veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau jų nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma… Sovietų valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas… Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…“
Šiais žodžiais kovojančios Lietuvos prezidentas, partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas 1954 m. birželio 7 d. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo parengiamojo teismo posėdyje, vykusiame Vilniuje, baigė devynerius metus trukusią kovą su sovietų okupantais. Ne tik asmeninę – su jo suėmimu siejama ir viso ginkluotojo lietuvių pasipriešinimo sovietiniams okupantams pabaiga.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 14 d. dekretu J. Žemaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), 1998 m. sausio 28 d. dekretu suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties).
1998 m. lapkričio 20 d. Lietuvos karo akademijai suteiktas generolo Jono Žemaičio vardas.
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 12 d. deklaracija pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos dek­laracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.

Tėvams bedalių dalia
Pateikiame dvi straipsnių „Bangoje“ ištraukas, susijusias su Žemaičio tėvų likimu.
„1945 m. J. Žemaičiui išėjus į mišką kovoti už Lietuvos laisvę, senukai tėvai Petronėlė ir Jonas bei dėdė Antanas buvo išvaryti iš savo namų Kiaulininkuose. Tėvukas penkis kartus buvo tardytas, daužomas sovietų saugumo siekiant sužinoti apie sūnų. Tėvai tikėjo Jono pasišventimu kovai ir manė jį esant gyvą.
Žemaičiai, bėgdami nuo saugumiečių, keldavosi gyventi iš vienos vietos į kitą. Klaipėdoje gyveno nešildomoje pašiūrėje, be grindų, duoneliaudavo. Vienas pažįstamas, dirbęs ūkvedžiu Klaipėdos senelių namuose, pasigailėjo Žemaičių ir priėmė ten gyventi. Vėliau Petronėlė ir Jonas buvo perkelti į Laugalių internatą. Jiedu gyveno skirtinguose aukštuose. Žemaičius paglobodavo, maisto iš Kretingos atveždavo Kazimiera Rašimaitė-Stonkienė. Tėvukas buvo dar gana stiprus, o mamaitė labai suvargusi. Sirgo sunkia liga – depresija, daugiausia gulėjo. Pasakojama, kad tėvukas, nujausdamas artėjančią mirtį, atėjo su ja atsisveikinti. Atsisveikindamas pasakė, kad greitai mirs ir prašė į jo laidotuves neiti, nes lauke labai šalta. Sunkiai serganti Petronėlė savo vyro laidotuvėse nedalyvavo. Tėvukas mirė 1953 m., o mamaitė – 1961 m. Ji palaidota Gargždų senosiose kapinėse, grįžę iš tremties artimieji pastatė paminklą. Tiksli tėvuko palaikų vieta nežinoma. Atgavus Nepriklausomybę, rajono politiniai kaliniai ir tremtiniai suaukotomis bei rajono Savivaldybės lėšomis atnaujino paminklą. 2013 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos karininko, pripažinto ėjusiu Respublikos Prezidento pareigas, J. Žemaičio tėvai pagaliau deramai įamžinti – granito plokštėje iškalti jų vardai, gimimo bei mirties datos: Petronėlė (1886–1961), Jonas (1872–1953). Paminklą atidengė P. ir J. Žemaičių anūkės Rūta ir Aušra Juškytės“. (://gargzdai.lt/karininkas-daves-lietuvos-respublikai-priesaika-ir-jos-jokiomis-aplinkybemis-nesulauzes/Lietuvoje branginamas ir puoselėjamas J. Žemaičio-Vytauto atminimas. (Banga, autorė Vilija Butkuvienė, 2023 12 19).
Paminklo Žemaičiams atnaujinimu itin rūpinosi šviesaus atminimo Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys Česlovas Tarvydas ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialas, kurio surinktomis lėšomis bei Klaipėdos rajono savivaldybės parama atminimas ir buvo įamžintas.
Įrašas mitybos knygoje
Oficialiai rašoma, kad Laugalių pensionatas, kaip organizacija, įkurtas 1936 m. labdaringos Klaipėdos krašto kultūros švietimo draugijos „Sandora“. Įkūrėjas – šios draugijos vadovas, visuomenės ir kultūros veikėjas, raštijos darbuotojas, filosofas daktaras, teologijos profesorius Vilius Gaigalaitis. Po karo institucija pradėjo veikti tik 1952 metais, vadinosi senelių ir invalidų namais, vėliau internatu, pensio­natu, dabar Viliaus Gaigalaičio globos namai. O pasikapsčius po Laugalių pensionato archyvus, pavyko rasti 1956–1961 metų įrašus mitybos knygoje apie išlaikytinės Petronėlės Žemaitienės maitinimą su nuoroda, kad jai mirus maitinimas nutraukiamas. Pasirodo, kad Žemaičio tėvai ten gyveno savo pavardėmis. Iš Aušros Juškaitės-Vilkienės gavome mirties liudijimą, kuriame rašoma, kad Žemaitienė Petronėlė, Antano mirė 1961 m. gegužės 2 dieną. Mirties priežastis – senat­vė, vieta – Klaipėdos rajonas, Laugalių kaimas. Mirties liudijimas išduotas 1989 m. rugpjūčio 29 dieną. Duomenų apie tėvą Laugalių archyvuose neaptikta. Ir kapo vieta nežinoma. Matyt, tai ir liks paslaptimi, kuri užmaršties dulkėmis nuklojo nežinomus kapus Gargždų miesto kapinaitėse. Tik padėtos gėlės liudija, kad čia ilsisi kažkieno palaikai. O gal kartais tėvuko Jono Žemaičio? Lyginant atsiminimus ir faktus datos visiškai nesutampa. Na, bet tiek metų praėjus ir tiek gyvųjų liudininkų iškeliavus Anapilin labai sunku tiksliai viską surikiuoti.
2006 09 02 LPKTS posėdyje buvo priimtas nutarimas dėl žuvusių partizanų Motinų pagerbimo, pritvirtinant prie paminklo lentelę su užrašu „Čia ilsisi partizanų Motina“. („Laugalių paslaptis: paskutiniai Žemaičių namai (Sabinos Vinciūnienės straipsnis „Bangoje“, 23 rugpjūčio, 2013 https://gargzdai.lt/atmintis-40/).

Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ