Šventovės erdvėje pleveno meniška tautodailininko siela

Filologė D. Daugėlienė, J. Ramanausko seserys Konstancija ir Modesta bei klaipėdiškis meno istorikas P. Šmitas.

Kuriam laikui praėjus nuo tautodailininko tapytojo Juozo Ramanausko mirties ir nuo paskelbtų jo poezijos posmų vis dar lieka paslaptis, kada ir kodėl neramios egzistencinės mintys skverbdavosi į jo menišką sielą. Savo paveikslus kūrėjas stengėsi eksponuoti visur, kur buvo kviečiamas, tapybą vadino pirmąja ir tikrąja meile ir džiaugsmu, nes, jo žodžiais, „paveikslai pas mane patys ateina“, o eilėraščius ir filosofiškai apmąstytas sentencijas Juozo seserys aptiko tik po jo mirties…

Sekmadienį Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje J. Ramanausko atminimui skirtą valandą skambėjo maldos žodžiai, klasikinė muzika, paties autoriaus eilės, o kūrėją pagerbti susirinkusiųjų žvilgsniai vis krypo į šviesa ir maloninga ramybe dvelkiančius tautodailininko paveikslus, kurių 16 bažnyčiai padovanojo jo seserys Konstancija ir Modesta. Šioje mūsų šventovės erdvėje jiems atsirado vietos, ir už tokį geranorišką brolio kūrybos priglaudimą tapytojo seserys nuoširdžiai dėkojo bažnyčios klebonui kanauninkui Jonui Paulauskui. Beje, seserys pasirūpino, kad apie 100 Juozo kūrinių pasiektų Kretingos muziejaus saugyklas.

Bažnyčia yra atviri namai visiems ir skausmo, ir džiaugsmo, ir atminties valandą. Kanauninkas kartu priminė, kokia graži, garbinga ir svarbi visuomenėje yra taurios katalikiškos šeimos darna, kurioje šis kūrėjas užaugo ir tobulino savo talentą. Toje šeimoje iki jo gyvenimo pabaigos išliko stiprus ryšys, o dabar jis dar stipresnis ir labiau saugotinas, kai apie brolį kalbama būtuoju laiku.

Juozo seserys Konstancija ir Modesta savo lėšomis ir pastangomis išleido svarbiausių brolio tapybos darbų albumą. Apžvalginį jo kūrybos straipsnį parašė klaipėdiškis meno istorikas Petras Šmitas. Jis Juozui dar gyvam esant buvo parašęs ir rekomendaciją Meno kūrėjo statusui suteikti. Ir šįkart kalbėdamas susirinkusiesiems menotyrininkas akcentavo, jog šio tautodailininko nutapyti paveikslai šviečia džiaugsminga, gilia, optimistiška vidine nuotaika ir spinduliuoja didžia meile paprastiems Lietuvos žmonėms, jos senajam kaimui ir kraštovaizdžiui. Ne viename iš jų įprasmintas realijas nuo žmogaus gimimo iki mirties lydi prasmingi simboliai… J. Ramanausko apmąstymų sąsiuvinyje yra tokia mintis, jog „menas yra ta jėga, kuri taurina žmogaus dvasią“.

Tapytojo valia, gal ir todėl, kad Kretingoje nesyk buvo eksponuojami ir mielai lankytojų, pačių muziejininkų sutinkami jo paveikslai, galbūt patiko aplinka, o gal ir nuojauta kuždėjo, jog čia palikimas bus geriausiai saugomas, brandžiausias jo tapybos ciklas „Senolių Lietuva“ padovanotas Kretingos muziejui. Bet, kaip šios atminimo valandos metu savo kalboje pažymėjo Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė, turime vilties vėl kada nors juos matyti ir mūsų mieste, kur tautodailininkas, išėjęs iš gimtųjų namų Rudgalvių kaime, ilgai gyveno ir kūrė.

Tarp užrašuose išlikusių J. Ramanausko apmąstymų yra tokia mintis: „Savo darbe visada turi girdėti Viešpaties žodį sau“. Kaip giliai ir skausmingai kūrėjo sielos gelmėse susikaupusios mintys susiliejo į poetinius tekstus, jautėme iš filologės Dalios Daugėlienės skaitomų eilėraščių intonacijos ir jos vedamą atminties valandą pasakytų apibendrinančių žodžių: „Baigęs savo žemišką gyvenimo kelią, išdalinęs savo kūrybinį turtą, išsaugojęs didelę meilę artimųjų širdyse ir pagarbą tų, kurie jį pažinojo, iki pabaigos šis kūrėjas negalėjo atsistebėti, kiek daug grožio yra žemėje, kokia stipri gamtos jėga, kiek šviesos aplink. Tokia šviesa nuskaidrinta jo paties asmenybė, tokia šviesa sklinda ir iš jo paveikslų.“

…O galgi pats kūrėjas šią valandą tarp mūsų, susirinkusių pagerbti jo šviesų atminimą, būtų pakartojęs šį savo posmą: „Atsiminimo valandą/ilgai ilgai ten būsiu/tik aš/ ir pievos gėlės,/ taip matomos iš visų pusių,/ atsiminimų valandą/ ir aš ten būsiu…/

Padėka

Už mūsų šeimos skausmo supratimą, už pagarbą ir skirtą dėmesį Juozo Ramanausko kūrybai nuoširdžiai dėkojame Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonui kanauninkui Jonui Paulauskui, „Bangos“ laikraščio redaktorei Vilijai Butkuvienei, žurnalistei Aldonai Vareikienei, menotyrininkui Petrui Šmitui, Atminimo popietės vedėjams ir rengėjams Daliai Daugėlienei, Vladai Stalmokienei, Petrui Katauskiui.

Su didele pagarba Juozo seserys

Konstancija ir Modesta