Atskirtis
„Tiek nusivylusių, nelaimingų žmonių Lietuvoje, o žurnaluose – tik apie „elitą“ rašoma. Paprastų žmonių, ūkininkaujančių, dirbančių gamybos įmonėse, paslaugų srityje ir kitur – tarsi nebūtų, – kalbėjo į „Bangos“ redakciją užsukusi keturiasdešimtmetė gargždiškė Daiva. – Alkanam žmogui paskaičius, kaip jaunieji Paksai savo vaikams ruošia gimtadienius, ašaros byra. Ne, mes nepavydūs, o pikti esam. Nebūtume tokie pikti, jeigu galėtume normaliai gyventi. Ne pavydas, o pyktis, kad mūsų valstybėje, kurios laisvę ginti visi siena stojom, dabar tokia nelygybė. Ir korupcija, vagystės, šešėlinė ekonomika, nepagarba žmogui…“
Kartais ir mūsų laikraščio skaitytojai nustebina priekaištu, kad „Bangoje“ nerašome apie paprastus žmones. Bet anie tikriausiai jos neskaito. Mes apsilankome net atokiausiuose rajono kaimuose, kad išgirstume žmonių mintis, godas, kad pamatytume, kaip jie gyvena.
Ten, sostinėje, iš aukšto žvelgiantiems į „beviltišką provinciją“, kaimo realybė – lyg pro dūmus, besiveržiančius iš netvarkingos krosnies atokiame vienkiemyje vargingai gyvenančios senutės troboje, suręstoje daugiau nei prieš pusantro šimto metų. Reikėtų iš arčiau bent akies krašteliu dirstelėti į kaimo kasdienybę. Etnografinį eksponatą primenančiame būste nei jauku, nei šilta. Bet aštuoniasdešimtmetė jo šeimininkė savo dalia nesiskundė, tik prisiminė „pijoką“ vyrą, besiilsintį amžinybėje. Našlei tenka išgyventi iš 100 eurų senatvės pensijos. Viltį palaiko tikėjimas ir malda.
Balansavimas ties skurdo riba – daugumos kaimo žmonių bėda. Žinoma, čia yra ir susikūrusių sau gerovę, modernių ūkių savininkų. Milijonierių. Nemažai sėkmės istorijų savo laikraštyje pasakojome.
Neseniai per televiziją matytas reportažas iš sostinės tikriausiai ne vienam žiūrovui spaudė ašarą: vilniečiai pensininkai gatvėje pardavinėjo iš namų atsineštus daiktus, kad galėtų prisidurti prie varganos pensijos. Kaime vaizdelis kitoks. Visą gyvenimą sunkiai plušėję ūkiuose ir savo ūkeliuose, sulaukę užtarnauto poilsio, negali ilsėtis. Iš paskutiniųjų pagyvenę žmonės laiko paukščius, gyvulius, kad nepritrūktų vaistams, mokesčiams.
Nedaug teko sutikti motinų, besidžiaugiančių Lietuvoje gyvenančiais savo vaikais. „Jiems sunkiau nei mums“, – apgailestavo pensininkės, gyvenančios ties skurdo riba. Neapsikentę sunkios egzistencijos jauni žmonės susikrovė lagaminus ir skaudama širdimi išvyko svetur laimės ieškoti. Valstybė nesiūlo išeities. Tik gražiai kalbama apie emigrantų grąžinimą į Tėvynę. Jaunų žmonių nepritrauks renovuoti, išgražinti bendruomenių namai, kiti pastatai, trinkelėmis iškloti šaligatviai. Jiems reikia darbo ir padoraus uždarbio.
O Mikužių kaimo gyventoja Marytė Eidėnienė džiugiai ištarė, jog iš keturių jos šeimoje užaugusių vaikų nė vienas neišvyko į užsienį, nors čia sunku ir brangu gyventi, dažnai lyja ir labai trūksta saulės spindulių. Koks bebūtų gyvenimas Lietuvoje, bet ji – sava. Paprastų žmonių meilė savo šaliai? O meilė tarp jų ir Lietuvos valdžios egzistuoja? Veikiau tokia pat atskirtis, kaip tarp turtingiausių šalies gyventojų ir vargingiausiųjų.
Ne tik paprastiems žmonėms atrodo, kad Lietuvoje smarkiai trūksta teisingumo. Tai akcentavo ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, kurio teigimu, tikroji įtampos dimensija yra tarp nepagrįstai turtingų ir nepagrįstai neturtingų gyventojų problema. „Žvelgiant per ekonomikos prizmę Lietuvos niekaip negali suprasti: ji auga greičiausiai Europos Sąjungoje, bet greičiausiu tempu praranda ir savo žmones“, – stebisi R. Kuodis.
