O mūsų galia?
Saulėtos Šv. Velykos bent kelioms dienoms atitraukė nuo realybės pilkumos, nuolatinio erzelio viešojoje erdvėje: tai ministrai kėdėmis stumdosi, tai vienuoliktokai, tėvai ir pedagogai iš proto eina dėl tarpinių egzaminų chaoso, tai bandoma įpūsti skandalų kibirkštis artėjant Lietuvos prezidento rinkimams ir t. t.
Trumpesnė nei įprasta darbo savaitė nėra trumpesnė įvykiais Lietuvoje. Štai nepaisant įvairiausių problemų nė vienas nepabėgame nuo esminių temų: karas Ukrainoje, Rusijos ir Baltarusijos nepamatuotos karinės ambicijos, arši propaganda.
Apsiginti nuo žvėries, kokia yra Rusija, kuri pripažįsta tik galią – gali padėti tik dar didesnė galia. Tokią mintį praėjusią savaitę Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje susitikime su gargždiškiais išsakė gynybos ir saugumo ekspertas A. Navys. Analogiškai tą patį pastaruoju metu viešai tvirtina mums artimos kaimynės Suomijos, nuosekliausiai pasiruošusios atremti Rusijos agresiją, prezidentas A. Stubbas. „Šis karas yra per daug svarbus Putinui, kad jis jį pralaimėtų, ir dėl to jis sukelia problemų. Vienintelis dalykas, kurį Putinas supranta, yra galia. Parodykite bet kokį silpnumą – bet kokius minkštumo elementus – ir jis puls“, – duodamas interviu Suomijos žiniasklaidai sakė A. Stubbas. Deja, tokios mintys kai kam atrodo per drąsios, esą kurstančios. Juk girdite mūsų buitiniuose pokalbiuose: nekiršinkim to ruso, neužgaukim, tai gal ir mūsų neužgaus…O 1940-ieji jau pamiršti tokių šnekėtojų? Tuometė Lietuvos Vyriausybė visaip bandė išvengti konflikto su sovietais, nuolaidžiavo agresyviai kaimynei – na, ir kuo baigėsi?..
Tai gal galime pasisemti išminties iš labiau patyrusių kaimynų, kurie 1939 m. nedrebino kinkų? „Mes išlaikome šaltą protą, kovodami su Rusijos keliamomis grėsmėmis, imamės daug priemonių, kad užkirstume grėsmėms kelią“, – žiniasklaidai interviu teigia Suomijos gynybos ministras A. Hakkanenas, vaizdžiai pridūręs, kad su kiekvienu žingsniu Putino alkis auga.
Suomijos knygynuose gausu knygų apie Žiemos karą, kurio metu maža šalis sugebėjo pasipriešinti Sovietų Sąjungai. Suomiams šis įvykis ypač svarbus, parodęs, kad su tinkamu pasiruošimu galima įveikti ir stipresnį priešą, o kartu tai tapo pamoka ir ateities kartoms. Suomija visada žinojo, kokia pavojinga Rusija. Šioje šalyje padėtį lengvina privalomoji karinė tarnyba, kurios metu visi jaunuoliai pereina bazinius karinius kursus, pasak ministro, tai leidžia sutaupyti, nes tokiu atveju šalis turi mažesnes nuolatines pajėgas, o kartu vyrai gali grįžti į civilių gyvenimą ir tęsti savo karjeras kitose srityse, nesusijusiose su kariuomene. Noras ginti savo šalį atsispindi ir visuomenėje. Vasarį šalyje atliktos reprezentatyvios apklausos metu paaiškėjo, kad 80 proc. suomių šalį yra pasiryžę ginti ginklu. Lietuvoje, deja, nuotaikos kitokios. Štai portalas „Delfi“ šiomis dienomis paskelbė apklausos duomenis dėl papildomo gynybos finansavimo mokesčio: 59 proc. apklausos dalyvių sako, kad pritartų vadinamajam gynybos mokesčiui. Įdomiausia yra tai, kad šią idėją remia net du trečdaliai Lietuvos senjorų, tačiau tik 32,4 proc. jaunimo 18–24 m. amžiaus grupėje remia papildomą apmokestinimą gynybos labui, o 68 proc. sako ne. O juk dar prieš mėnesį paskelbtame Jungtinių Tautų metiniame „Pasaulio laimės indekse“ jaunieji lietuvaičiai buvo įvardyti kaip laimingiausi, o tuo metu vertinant vyresnius nei 60-ies, Lietuva laimės indekse užėmė 44 vietą. Tad išmintingi, darbštūs, pareigingi senjorai bus atrama grėsmėje, o ne jaunimas, vengiantis atsakomybių?
Ir visgi. Kai Klaipėdos rajono mokyklų moksleivija didžiausiu būriu, su tautiniais šokiais, patriotinėmis dainomis suguža į konkursą „Tautiška“, kai Gargžduose NATO 20-mečio proga keliant vėliavą pakalbintas jaunas karys be jokio patoso paaiškina, kad būtent dabar kaip niekada anksčiau esantys itin gerai pasirengę, norisi tikėti, kad apklausos apie jaunimo skepsį neatspindi realybės.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja
