Galvoti apie Lietuvą – vertybė

Gargždų miestas po Seimo rinkimų papilkėjo. Važiuodavai ankstyvą rytą į darbą ir štai Klaipėdos gatvėje smagiai nuteikdavo jaunatviška konservatorės Rasos Petrauskienės šypsena, o dar už kelių šimtų metrų į praeivius santūriai žvelgdavo „valstietis“ Bronius Markauskas. „Tvarkietis“ Petras Gražulis spinduliuodavo įprastu veržlumu, o liberalas Eugenijus Gentvilas mąsliai mintydavo apie kasdienybės sumaištį. Net ir socialdemokratas Benediktas Juodka įsiliejo į eilinių žmonelių gretas – tarsi drąsino kiekvieną, sumaniusį turguje apsipirkti.

Žinoma, aš kalbu apie kandidatų į Seimą rinkimų spalvingus ir didžiulius plakatus, kabojusius įvairiausiose miesto vietose ir bylojusius apie būtent šio, o ne ano kandidato vertingumą būti tautos išrinktuoju. Taigi ir sakau, kad papilkėjo Gargždai, kai spalvinguosius rinkimų agitacijos plakatus nuo sienų ar pastolių nukabino. Ir pasirodo, kad šitame plakatų parade laimėjo santūrumas. Valstiečių ir žaliųjų partijos atstovas, mūsų rajono pienininkas ir rajono Tarybos narys Bronius Markauskas, rinkėjų neviliojęs nei sūriais, nei pieno kibirais, anot televizijos žurnalisto Edmundo Jakilaičio, pakeitė Gargždų istoriją: įveikė ilgametį rinkimų vienmandatėje apygardoje laimėtoją P. Gražulį.

Ką gali žinoti – galbūt minėto žurnalisto mintis eis Dievui tiesiai į ausį – ir B. Markauskas, dabar įvardijamas kaip realus kandidatas tapti žemės ūkio ministru, tikrai kilstelės rajoną į kitą lygmenį. Bent kokio nors ministro iš mūsų gi seniai sostinėje nesame turėję. Na, prieš porą dešimtmečių taip pat Žemės ūkio ministerijai vadovavo buvęs Vėžaičių žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo vadovas Vytautas Knašys. Bet tada dar net Europos Sąjungos nare Lietuva nebuvo, tad ir apie kokias nors išmokas žemės ūkiui ar paramas kaimui dar tik teoriniu lygmeniu buvo kalbama. Dabar situacija kardinaliai kitokia. Yra ką dalinti, yra dėl ko plėšytis ir dėl ko pyktis. Nestigs naujajam ministrui iššūkių, oi nestigs.

Kur benueisi – į paštą, ligoninę, parduotuvę, pas kaimynę – diskusijos, kas dabar bus, kokia valdžia susiformuos, ką „valstiečiai“ pasiims į koaliciją, o kas liks su nosimi. Vieni mūru stoja už „valstiečių“ lyderį R. Karbauskį – tas tai tikrai ištesės duotus pažadus: biurokratus išvaikys, pensijas pakels, jaunimą į namus sugrąžins ir kt. Kiti gailisi jaunojo konservatoriaus Gabrieliaus Landsbergio karjeros – esą nebūtų senelio šešėlio, jam viskas klotųsi geriau. Treti gedauja A. Butkevičiaus, esą suėdė žmogų tie žiniasklaidoje išpūsti skandalai. Visoje šioje nuomonių sumaištyje yra ir geroji, ir blogoji pusės. Geroji – yra vilties manyti, kad žmonėse pamažu nyksta abejingumas, tas tikrai prakeiktas įsitikinimas, kad „nuo manęs tai tikrai niekas nepriklauso“. Ir dar kaip priklauso – pastarieji rinkimai į Seimą tai akivaizdžiai įrodė! Blogoji tų porinkiminių aptarinėjimų pusė yra ta, kad keliama nereikalinga isterija dėl kiek­vieno kokio nors dar nesusitupėjusio politiko žodžio. Na, kad ir dėl D. Kepenio svaičiojimo apie nelygias teises ligoniams. Pasvaičios ir apsiramins, kai profesionalai paaiškins. Arba dėl antros pakopos kaupiamosios pensijos naikinimo – pasvarstykime blaiviai – kuris politikas norės savo politinę karjerą anksčiau laiko palaidoti? Žmonės tokio žingsnio ir po ketverių metų nepamirštų. Kaip nepamiršo rinkimuose nugarą atsukti tiems, kurie priėmė naująjį Darbo kodeksą.

Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus šiomis dienomis švenčia 90-ąjį jubiliejų. Esu dėkinga susiklosčiusioms aplinkybėms, kad keletą kartų su Prezidentu teko bendrauti akis į akį. Kas ką bekalbėtų, kaip bevertintų – pikti liežuviai juk turi plakti – man jis yra politikos riteris, šeimos žmogaus, vidinės kultūros, Lietuvos patrioto pavyzdys.

„Nesigailiu, kad grįžau, nes Lietuva buvo mano gyvenimo tikslas nuo pat gimnazijos laikų. Nenoriu, kad skambėtų patosiškai, bet tai buvo įskiepyta gerų mokytojų mokykloje, kur buvo vertybė visą laiką galvoti apie Lietuvą. Visu savo gyvenimu, taip pat ir už Lietuvos ribų, buvau ištikimas tikslui – kad Lietuva būtų laisva“, – yra atvirai kalbėjęs V. Adamkus.

Tai štai – naujieji politikai, jei susivoksite, kad galvoti apie Lietuvą yra vertybė, tik tada ir įvyks permainos. Jas padėtume daryti ir mes, piliečiai.