Pasistiebti iki suvokimo
Gargždų 762-asis gimtadienis eilinis – eilinė ir šventės programa. Šeštadienį iš pat ryto jau galima žioplinėti mugėje, dalyvauti įvairiose sporto varžybose ar bent jau sirgalių būryje pasitrainioti, perpiet smagiai žengti miesto kolektyvų eisenoje, o po to stebėti jaunųjų rajono talentų pasirodymus, kojas pamiklinti masiniame šokyje.
Vakarop griaudės Karinių oro pajėgų orkestras – turėtų pakelti mūsų smuktelėjusią patriotinę dvasią. Na, bet kaip dabar įprasta pakiliai sakyti – šventę vainikuos fejerverkas, o masinės kultūros troškulį apmalšins gargždiškės Monikos Linkytės konkurentė atlikėja Mia.
Šįkart gimtadienio šventėje įžvelgiu tik vieną akivaizdžią permainą. Garbės piliečio ir rajonui nusipelniusių žmonių apdovanojimo ceremonija, kuri jau daugelį metų vykdavo šeštadieniais, šiemet sumanyta padaryti penktadienį vakare. Ką gi, patogu, ypač politikams – po darbo savaitės šokteli į išeiginius batus, atlieki pareigą miesto visuomenei, o savaitgalis laisvas – tik pramogoms ar sodo prievolėms.
Labiausiai apmaudu, kad miesto šventė niekada nesutampa su jokiais rinkimais. Jei pasitaikytų kurie nors, tai tada ir šventės rėmėjų (garbė jiems ir ypač nuolatiniams!) sąrašas nebūtų kaip kiauras rėtis. Ir tada bet koks renginys, pavyzdžiui, „4 vandenų festivalis“, skambiai skirtas Gargždų gimtadieniui, praėjusį šeštadienį būtų nestokojęs gausios publikos. Įvairių partijų politikų ir jų gerbėjų desantai būtų užėmę kiekvieną aikštės kertelę ir ploję violončelininkams, ir žavėjęsi Klaipėdos jaunimo teatro vaidyba, ir dar gėlių aktoriams įteikę. Net saldu prisiminti, kaip artėjant savivaldos rinkimams kandidatuojančių politikų dėmesio kupinas buvo „Judrėnjuokis“, renovuotų kultūros namų atidarymai, bendruomenių susirinkimai ir netgi tautodailininkų paroda Gargždų krašto muziejuje.
Išblėsus rinkimų aistroms, vietiniams politikams pasidalijus laimėtus postus, komitetų, komisijų portfelius, kažkokie svarbesni reikalai, poilsio prioritetas jau gožia kultūrinių renginių poreikį savaitgaliais. Ne dėl kalbų renginiuose pasigendu politikų ar atsakingų valdininkų. Man visada lieka didžiulė mįslė, kaip Taryba formuoja rajono kultūros politikos strategiją, jei didžioji dauguma Tarybos narių kultūros procesus suvokia tik probėgšmais. Galbūt tik ilgamečių Savivaldybės vadovų kompetencija čia begelbsti.
Arklo rankenos styro Tarybos posėdžiuose, kai pigi retorika demonstruojama net figos lapeliu neprisidengiant. Sprendžiant klausimą dėl Gargždų miesto garbės piliečio vardo suteikimo koks nors Tarybos narys kiekvienais metais vepteli, o kuo tas kandidatas nusipelnęs? Kokie čia dar referentai neišprusėliui vietos politikui raportuoti apie kandidato nuopelnus? Juk nė vienas kandidatas nesiprašė garbės piliečio vardui. Kažkas juos pasiūlė: bendruomenė, kultūros įstaiga, biblioteka ir pan. Tai gal malonėkite, mieli mūsų išrinktieji, pasiruošti posėdžiams patys, pasidomėti, išsinagrinėti pateiktą medžiagą, tuo labiau, kad esate valstybės lėšomis aprūpinti ir Jums suteikta galimybė naudotis naujausiomis informacinėmis technologijomis. Jei tingite ar didžiuojatės rajono laikraštį paskaityti, tai internete santraukas visada rasite.
Tik bėda ta, kad, matyt, nuopelnus mes suprantame skirtingai. Ir šių metų Garbės piliečio vardo nominantas gargždiškis filosofas, politologas, profesorius Alvydas Jokubaitis nėra nė vienos kaimo gatvės išasfaltavęs, nė vieno šaligatvio nutiesęs, nė vienoje partinėje vakaruškoje dalyvavęs. Jei būtų, tai kai kuriems politikams būtų akivaizdus nuopelnų rajonui įrodymas?
Šiandien mes nestingame praktiškumo, paviršutiniškumo, tuščiagarbystės, vienadienio rezultato vaikymosi. Tačiau didžiausia problema, apie kurią mūsų laikraščio puslapiuose trečiadienį samprotavo A. Jokubaitis, kad demokratija be kultūringo žmogaus virsta nelaime. Neneigdamas pramogų poreikio, profesorius akcentuoja, kad Gargždai savo tapatumą turėtų statyti ant kokio tvirtesnio ir rimtesnio pagrindo.
„Gargždų tapatumą reikia statyti ant Bažnyčios, mokyklos, kultūros. Nors šie trys dalykai šiandien dažnai vienas kitam prieštarauja, be jų neįmanoma sukurti padorių žmonių visuomenės“, – įsitikinęs A. Jokubaitis.
Ar esame pasirengę tokiam suvokimui?.. Oi, kaip mums dar reikia pasistiebti!
