Akistatų su mirtimi politinis kalinys nebepamiršo niekada
Išbandymai kalėjimu, tremtimi, persekiojimu – praeitis, kurią mums byloja likę gyvi liudytojai ir archyvuose sugulę dokumentai. Pernai miręs pogrindinės organizacijos Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) narys Antanas Toleikis savo dramatiško gyvenimo detales įamžino autobiografijoje, kuri artėjant Vasario 16-ajai mums primena laisvės kainą.
Mokslas ir darbas nutrūko
Baltkalnio k., anuomet Gargždų valsčiuje, Kretingos apskrityje, 1920 m. gimęs A. Toleikis buvo vienas iš penkių brolių mažažemių valstiečių šeimoje. „1933 m. baigiau pradinę mokyklą ir neturėdamas galimybių toliau mokytis gimnazijoje dirbau žemės ūkyje pas tėvus, o vėliau ir pas ūkininkus. Dirbdamas įvairius ūkio darbus nemečiau knygų, kurios padėjo man lavintis“, – autobiografijoje rašė A. Toleikis. Mokslas Kaune Melioracijos ir miškų mokykloje, prasidėjęs 1941 m., nutrūko 1943 m. pavasarį, kai vokiečiai paskelbė visuotinę mobilizaciją. Antanui teko grįžti namo. Darbas draudimo inspektoriumi Kretingoje, vėliau – vyr. inspektoriumi Šilutės apskrities valstybinėje draudimo valdyboje irgi truko neilgai. 1944 m. įstojęs į LLA, buvo paskirtas palaikyti ryšį tarp partizanų būrių Klaipėdos, Šilutės ir Kretingos apskrityse. 1946 m. sausio 9 d. 26-erių Antaną, iškviestą į Šilutės karinį komisariatą, areštavo. Vakare jis jau buvo Kretingos saugumo kalėjime.
Pasirašė prievarta
Kada įstojo į LLA, kokias užduotis vykdė? – kvotė saugumiečiai A. Toleikį. Nesulaukę atsakymo, gąsdino ir mušė rodydami anksčiau areštuotų ryšininkų parodymus su parašais. Antrą dieną Antanas pasirašė ant bylos ir sužinojo, kad yra kaltinamas pagal du 58 straipsnio punktus. Jis – politinis kalinys. „Du mėnesius namiškiai nežinojo, kur dingau. Mano brolis buvo keletą kartų atvažiavęs, bet jam buvo pasakyta, kad tokio kalinio čia nėra“, – po daug metų rašė Antanas. Jis prisiminė, kad Kretingoje laikino sulaikymo kameroje buvo apie 20 kalinių, kurie nuolat keisdavosi: vienus po tardymų išveždavo į kalėjimus, kitus atveždavo tardyti. „Tardymai daugiausia vykdavo nakties metu, ir mes dažnai girdėdavome, kaip tardymo kabinetuose klykdavo moterys ir dusliai dejuodavo vyrai. Kada išvesdavo į tardymą iš mūsų kameros kalinį, visi sutartinai pradėdavo melstis ir prašyti Dievo, kad jis palengvintų kančias ir suteiktų stiprybės jiems neišduoti savo draugų“, – išgyventą siaubą, kai kalinių pirštus verdavo tarp durų, mušdavo, badydavo panages, liudijo autobiografijoje A. Toleikis. Nenuostabu, kad iškankintų sūnų neatpažindavo motinos, vyrų – žmonos.
Iškentė karcerį
Liepos pradžioje Antaną, kaip ir kai kuriuos kitus kalinius, perkėlė į Klaipėdos kalėjimą. Čia teko ir bendroje kameroje tarp 40–50 kalinių nakvoti, ir karcerio stingdantį šaltį kęsti. „Uždarydami pasakė, kad esu baustas devynias paras karcerio, kad tris dienas gausiu po 1 litrą šilto vandens, 4-ą parą pradėsiu gauti po 0,5 litro sriubos ir 6-ą parą dar po 200 gramų duonos“, – už ką tokia bausmė, Antanas nesužinojo nei tą, nei kitą dieną – niekada.
1946 m. rugpjūčio 11 d. karinis tribunolas politiniam kaliniui buvo griežtas – 10 metų darbo lageryje ir 5 metai tremties. Laimei, tuomet Klaipėdoje gyvenęs Antano brolis spėjo atvežti kailinius, veltinius ir šiek tiek maisto. Netrukus kalinius išvežė į Kauną, iš ten – į Vilnių, o tada 17 gyvulinių vagonų (kiekviename iš jų po 60 kalinių) traukinys pajudėjo į nežinomybę. Tris savaites trukusi kelionė Antanui baigėsi netoli geležinkelio magistralės Kotlas–Vorkuta. Vienmarškiniai, tik su kojinėmis, o kai kurie net basi (traukinyje čekistai liepė išsirengti, mat geresnius drabužius su vietiniais jie išsikeitė į degtinę ir tabaką) sustoję į koloną, lydimi ginkluotų čekistų 3 kilometrus lingavo į lagerį miške.
Ligos neapleido
Sužalotas virtusio medžio A. Toleikis kelis mėnesius išgulėjo ligoninėje. Dirbti miške daugiau jam neteko. Vieną dieną apie 25 vyrus sulaipino į vagoną ir išvežė. „Taip mes pradėjome kitokio gyvenimo tarpsnį. Žinoma, būti poilsio namuose mums buvo didžiulė palaima vietoj sunkaus darbo giliame sniege ir dideliame šaltyje nuo 20–40 laipsnių šalčio. Mes šiltame barake jautėmės kaip danguje, – ir po daug metų prisiminė Antanas, nors mintys apie maistą anuomet nedavė ramybės nei dieną, nei naktį: – Būtų didžiausia Dievo palaima, kad gautume tokio ėdalo kaip Lietuvoje kiaules šėrė.“
Poilsio namus teko palikti beveik po keturių mėnesių – paliegėlių vietą užėmė dar didesni paliegėliai. Antanas pateko į statybininkų brigadą, kuri pastatė kelis barakus ir ligoninę. Darbas nenutrūko ir spiginant 40–45 laipsnių šalčiui, tad peršalo ir susirgo džiova. Po keturių mėnesių ligoninėje jis grįžo prie statybos darbų, tačiau netrukus 1950 m. pavasarį visus politinius kalinius išvežė iš Komijos į Kazachstano griežto režimo lagerį.
Bado streikas
Sunumeruoti kaliniai (kiekvienas turėjo 4 numerius ant drabužių) aptvertose dviem eilėm spygliuota viela statybvietėse statė gyvenamuosius namus, darželius, ligonines, mokyklas, įmones. „Mūsų lagerio punkte buvo apie 2000 kalinių ir pasitaikė du atvejai, kai kaliniai kaip kurmiai iš barakų išsikasė tunelius, kad pro užtvaras galėtų prašliaužti nepastebėti“, – prisiminė Antanas du nesėkmingus bandymus išsiveržti į laisvę. Tačiau jos troškimas buvo toks saldus, kad kaliniai po Stalino mirties susibūrė į slaptą pasipriešinimo organizaciją. Lagerio viršininkui pateikę reikalavimus, paskelbė bado streiką, tačiau ėmę silpti suabejojo, ar laimės. „Žmogui, gyvenančiam normalų gyvenimą, tos trys dienos bado, kai yra vandens, didelių traumų nepadarytų, bet išsekusiems kaliniams tai lygu tragedijai“, – rašė A. Toleikis. Tačiau kai pamatė, jog ketvirtą dieną į lagerį atvyko aukštų karininkų, kurie sutiko derėtis su kalinių atstovais, suprato, kad badavo ne be reikalo. Skundai dėl nežmoniško prižiūrėtojų elgesio su kaliniais, gėdingo jų numeravimo, blogo maitinimo, persekiojimų susirašinėjant su artimaisiais buvo išklausyti ir pažadėta juos išnagrinėti. Pergalės skonį kaliniai pajuto po dviejų savaičių: neliko susirašinėjimo ir siuntinių gavimo apribojimų, suteikė teisę kartą per mėnesį pasimatyti, poilsio dienomis ilsėtis, nuėmė nuo langų ir durų grotas, panaikino kalinių numerius ant drabužių… Tačiau tai dar nebuvo laisvė.
Paskutinis etapas
1954 metais lageryje buvo atrinkti keli šimtai jaunesnių kalinių. Juos, tarp kurių buvo ir A. Toleikis, išvežė į Karagandos rajono Džegazgano lagerį vario kasybos darbams. 1955 m. Antanas baigė 10 metų lagerio bausmę, tačiau jo dar laukė 5 metai tremties. Įsidarbinęs statybose meistru, gavo kambarį bendrabutyje, atlyginimą, už kurį galėjo ir apsirengti, ir apsiauti, ir daugiau laisvės nei lageryje. Tačiau vos išgirdęs apie galimybę rašyti prašymą dėl leidimo grįžti į Lietuvą, tai ir padarė. Atsakymo teko palūkėti. 1956 m. rugsėjo 1 d. Antanas rankose spaudė pasą ir bilietą – sėdo į traukinį, o lygiai po dviejų savaičių pasiekė Vilnių, iš ten – gimtąjį Baltkalnį. Ką rado sugrįžęs? Tris brolius ir ištuštėjusius namus – tėvai buvo mirę.
„Grįžus dar daugelį metų manęs saugumas nepaliko ramybėje, dieną ir naktį kaip koks baubas mane persekiojo ir neleido ramiai dirbti ir laisvai gyventi.
Reabilituotas buvau 1989 m. liepos 28 dieną“, – taip autobiografiją 2004 m. birželio 10 d. baigė A. Toleikis.
Nuotr.: Onutė ir Antanas Toleikiai. 1958 m. liepos mėn.
„Kiekvienas kalinys darbininkas turėjo paruošti po 5 kubinius metrus medienos ruošinių <…>. Tam reikėjo nupjauti medį, supjaustyti gabalais po 3, 4, 5, 6 m ilgio, suritinti į krūveles po keletą rąstų, surinkti ir sudeginti šakas ir kitas nenaudingas atliekas, – autobiografijoje rašė A. Toleikis. – Maisto norma tuo metu buvo tokia: ryte 300 gramų duonos, 0,75 litro bet kokios sriubos, pietums bet kokių kruopų košės 0,5 litro ir į ją įpildavo dar siuvamo žiedo didumo kaušelį aliejaus.“ Susigundę už viršytą normą vakarienei gauti gabalėlį sušaldytos kruopų košės ir 100 gramų duonos papildomai, darbštūs lietuviai negailėjo jėgų. Tačiau net stipriausieji seko akyse ir nebegalėjo dirbti, o duonos davinys nedirbantiesiems buvęs visai menkas. Nuo bado ir mirties gelbėjo tik artimųjų siuntiniai, bet ne visi jų gaudavo. „Kada šalčiai siekdavo 40–50 laipsnių, labai daug kalinių sušaldavo ir šiaip mirdavo nuo išsekimo. Tokius numirėlius rytais sumesdavo ant medinių velkių, kurias traukdavo du apšiurę jaučiai, ir išveždavo už zonos. Pravažiuojant pro vartus sargybinis tikrindavo kiekvieną mirusįjį, jam durdamas aštriu metaliniu strypu, kad tarp jų nebūtų pasislėpęs dar gyvas kalinys“, – akistatų su mirtimi Antanas negalėjo pamiršti visą gyvenimą.
