Amžinybėn išlydėta Vėžaičių šviesuolė
Vėžaičių kapinėse spalio 29-ąją amžinojo poilsio, su didžiule pagarba palydėta, atgulė miestelio metraštininkė, romano „Kodėl mes likome netekėjusios“ autorė Pelagija Felicija Šepikaitė-Sušinskienė (g. 1924 m.).
Prieš dvylika metų Vėžaičių kultūros centro direktorė Alma Slušnytė pakvietė vėžaitiškius paminėti labai gerbiamų miestelio mokytojų Domicelės ir Jono Sadauskų 100-metį „Be mamos turėjau ir mokytoją“. Prisiminta ne tik pedagoginė Sadauskų veikla besikuriančioje Nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir kiti svarbūs to meto įvykiai, nulėmę įvairių miestelio žmonių likimus. Būtent pedagogų Sadauskų mokinė P. Šepikaitė-Sušinskienė, gimusi Perkūnų kaime ir lankiusi Vėžaičių pradinę mokyklą, savo dienoraščių puslapiuose išsaugojo daug svarbių prisiminimų apie vėžaitiškių labai mylimus mokytojus, jų pasiaukojimą vardan kitų žmonių gyvenimų užėjus sovietinės Rusijos ir nacių okupacijoms. Sadauskai savo mokiniams dar pradinėje mokykloje įskiepijo patriotinę laikyseną, paveikė jų pasaulėžiūrą, mokė gražios bendravimo kultūros, pareigingumo, atsakomybės.
D. Sadauskienė mirė 1994 m. Vėžaičiuose. Mokytojas J. Sadauskas žuvo lageryje, o duktė Aldona – miške kaip rezistencijos dalyvė. Motinai teko palaidoti ir sūnų Aurimą. Jos paguoda buvo likęs tik jaunėlis Algis.
„Pelagijai Šepikaitei-Sušinskienei esame dėkingi už išsaugotą ir užrašytą miestelio istoriją, jos dovanotus vertingus eksponatus saugome mūsų muziejuje. Pelagija buvo mokytojų Sadauskų mokinė, daug padariusi, kad jų vardas išliktų žmonių atmintyje. Ir pati Pelagija skleidė šviesą, buvo dosni, mylinti žmones ir kultūrą vėžaitiškė, besidalijanti savo gerumu ir žiniomis. Būtent iš jos daug sužinojau apie miestelio istoriją. Žinoma, mūsų pareiga išsaugoti išeinančių Amžinybėn miestelio šviesuolių, kokia ir buvo Pelagija, atminimą“, – „Bangai“ kalbėjo Vėžaičių kultūros centro direktorė Alma Slušnytė.
P. Šepikaitė-Sušinskienė 447 puslapių romaną „Kodėl mes likome netekėjusios“ išleido 1998 m.
„Daugiau kaip prieš pusę šimtmečio, kai akis išplėtusi žvalgiausi po pasaulį, jo centre laikiau Vėžaičius, kuriuos nuo mano gimtojo Perkūnų kaimo skyrė pusketvirto kilometro. 1932–1936 metais Vėžaičių mokyklą jau lankydavau kas žiemą. Pripratau prie jų pavasarinių ir rudeninių varsų, žinojau, į kokius miestelius veda jų kryžkelės vieškeliai. Tiktai pono Volmerio dvaras liko kaip buvęs paslaptingas, nes jis buvo mano mažiausiai pažinta Vėžaičių dalis. Ak, tie savita aura mane veikiantys Vėžaičiai! Iš čia prieš daugelį metų pradėjo plėstis mano akiratis į aplinką, į pasaulį.
Man Vėžaičių vaizdas glaudžiai susijęs su dviem žmonėmis – mokytojais Sadauskais.
„Sadauskis liūb sakītė“… – ilgai dar galėjai girdėti šnekant aplinkinių kaimų žmones, prisimenančius Jono Sadausko patarimus ir pavyzdžius įvairiais gyvenimo klausimais. Mokytojas Jonas Sadauskas žinių nestokojo, jo patarimai kaimo ūkininkui būdavo profesionalūs. Čia reikėtų tarti ačiū ir Švietimo ministerijai, organizavusiai įvairių specialybių kursus pradinių klasių mokytojams.
Na, o mokytoja Sadauskienė buvo tiesiog vardijama „Viežātiu puoni“ (Vėžaičių ponia). Iš tikrųjų anuo metu (1930–1939 metais) labiau išsilavinusios už ją, elegantiškesnės, gražesnės, pasitikinčios savimi šiose vietose vargu buvo galima surasti.
Minėtas laikotarpis kalba apie tas dienas, kai nepriklausoma Lietuva stiebėsi į saulę, mokyklose ugdydama patriotinį atžalyną. Mes mylėjome Tėvynę. Kuo daugiau pažindavome jos didingą praeitį, tuo labiau mylėjome ją, tą mūsų didvyrių žemę. Gėrėme į savo jaunas širdis ir visos tautos skausmą dėl lenkų atplėšto Vilniaus. Troškome Vilnių vaduoti. „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ „Vilnius mūsų buvo, bus!“ – ne lozungai.
Tai buvo karšta mūsų malda“, – savo prisiminimuose, išspausdintuose žurnale „Žemaičių žemė“ 2002 m., rašė P. Šepikaitė-Sušinskienė.
