Vilties sparnai – praeities su dabartimi jungtis
Atmintis – žmogaus sugebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atkurti tai, kas jo patirta, galvota ir suvokta. Tauta be atminties būtų pasmerkta: medis be šaknų sunyksta. Šiandien norėtųsi tikėti, kad giliašaknis ir šakotas Lietuvos istorijos medis tvirtai saugo atmintį, kurią ilgus dešimtmečius klastojo sovietiniai okupantai patalkinant ir vietiniams kolaborantams. Todėl minime – kartais apjungdami – tragiškus ir viltingus tautos praeities įvykius. Jie lėmė mūsų šalies likimą, o dabar juos prisimindami, sustipriname savo dvasią. Tautos praeities kančių kelio žinojimas ir supratimas – gairės, „kuriomis rodoma linkmė ir tolesniam gyvenimui“. (A. Smetona)
Prisiminkime negrįžusiuosius
Prieš 25 metus Sąjūdžio ir „Tremtinio“ klubo reikalavimu tuometė sovietų valdžia birželio 14-ąją įvardijo tautos Gedulo diena. 1989 m. ji buvo nedarbo diena. Mūsų tauta pirmą kartą nuo okupacijos pradžios viešai paminėjo trėmimų iš Lietuvos pradžią ir juos pasmerkė. Visoje Lietuvoje pirmą kartą (tarp kitų) buvo organizuotos neregėtos akcijos – likę gyvieji buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir jų šeimų nariai, juos palaikantieji vyko į geležinkelių stotis, iš kurių, pradedant 1941-ųjų metų birželio 17 d., kelios dienos prieš II pasaulinį karą, pajudėjo gyvulinių vagonų sąstatai su pasmerktaisiais į amžinojo įšalo žemę.
Iš Gargždų miesto aikštės 9 val. ryte taip pat išvyko du autobusai. Vienas važiavo į Kūlupėnų geležinkelio stotį Kretingos rajone netoli Kartenos (jame važiavo ir 1941 m. tremtiniai), kitas – į Rimkų geležinkelio stotį netoli Klaipėdos. Iš Rimkų geležinkelio stoties į Sibiro platybes traukiniai riedėjo jau po antrosios sovietų okupacijos, t. y. po karo. Ant tų atmintį išsaugojusių bėgių žmonės klojo gėles, degė žvakes, kiti parklupę juos bučiavo, paskui visa minia sustingo minutės tyloje. Kai kurie sakė tartum išgirdę iš tolių tolio vėjo dvelksmo atneštus negrįžusiųjų pasveikinimo žodžius. Rimkuose vykusią akciją nufilmavo, padarė daugybę nuotraukų jaunas fotografas Vytautas Kerpė. Dabar tai yra vaizdo metraštis. Viską galima pamatyti internete.
Linkėjo šviesios ateities
Vieną autoriaus dovanotą nuotrauką iš to istorinio renginio Rimkuose saugau ketvirtį amžiaus kaip jungtį praeities su dabartimi, nes praeitis neišvengiamai atsiliepia ateičiai. Pažiūrėkime kartu. Mažas žmogutis šioje, šiaip jau pavojingoje vietoje, jaučiasi saugus tarp gėlių, jam nieko nereikia bijoti, didžiausias rūpestis – kuo ilgiau apsaugoti žvakutės liepsnelę nuo vėjo, kad ji neužgestų, jam labai graži ta šviesa. O ar kam nors gali būti negraži? Ir vaikas, ir jo saugoma liepsnelė simbolizuoja ateitį ir teikia viltį, kad pastaroji bus graži. Čia galima įžvelgti sąsajas, kad ir birželio 14-osios datos pavadinimas pakoreguotas – mes minime Gedulo ir vilties dieną. Lietuvų tauta, iškentusi pusės amžiaus sovietinį terorą, okupantų nusikaltimus žmoniškumui, genocidą, išliko. Ruseno vilties liepsnelė, ilgainiui virtusi sparnais.
Kas tu, buvęs mažasis lietuvyti? Gal atsiliepsi? Tave atsivesdami į skaudų renginį, patikėdami vilties liepsnelę, suaugusieji linkėjo šviesios ateities, stiprių sparnų.
Danutė PAŠKAUSKAITĖ
Gargždai
