Kam gresia Stelmužės ąžuolo dalia?
Mačiusiems iš arti Nepriklausomybės akto originalą, tą mažytį, nugeltusį, ranka rašytą popieriaus lapelį, lydintis jausmas, be kitų, būna ir nuostaba. Kaip kažkada protingų žmonių rankose tas lapelis tapo valstybingumo garantu, sutelkė patriotiškai nusiteikusius lietuvius į tvirtą būrį, neleido išsiblaškyti, abejoti šalies ateitimi, o priešingai – skatino tikėti ir kurti. Jis simbolizavo Lietuvos buvimą ir darną. Toks šalies stiprybės simbolis ilgą laiką buvo ir Stelmužės ąžuolas. Turiu sakyti „buvo“, nes dabartinis vaizdas – graudus ir apgailėtinas.
Kaip spėjama, antrą tūkstantmetį skaičiuojantis ąžuolas jau beveik visiškas stuobrys. Tuščiaviduris, su dviem menkom dar šiek tiek žaliuojančiom šakelėm iš šonų (pati didžiausia – vidurinė nulūžo šiemet per audrą), paramstytas pagaliais, apraišiotas virvėm, jau netgi paukščių aplenkiamas. Tik žmonės dar važiuoja, lanko, netiki, kad tiek beliko iš garsiojo Stelmužės ąžuolo (kaip sunku patikėti ir žinia apie slenkantį Gedimino kalną). Yra vietų, ženklų, kurie suvokiami kaip šalies, tautos stiprumo, vienybės simboliai. Vienijantis požymis yra ir mūsų kalba, deja, pamirštama, stumiama šonan, kartais atrodanti kaip paskutinė tautos varguolė, kurią gėda pažinti, juolab gerai mokėti. O juk turime įstatymu įtvirtintą valstybinės kalbos statusą, tai, atrodytų, galių tikrai pakanka. Realybė vis dėlto kitokia, tarsi būtų grįžtama į devynioliktą amžių, kuomet lietuvių kalba skambėjo ne dvaruose, o kaimiečių, paprastų miestelėnų gryčiose. Panašu ir dabar. Turtingiau gyvenantys keliauja po pasaulį, jų vaikai mokosi užsienio mokyklose, parveža kitatautes marčias ir žentus, anūkai jau ir nemoka, tik supranta lietuviškai. Taip šiandieniniuose mūsų „dvaruose“ lietuvių kalbos beveik nelieka. Vėl į kaimo gryčias? Gaila, kad ir jaunoji kalbininkų karta tokia silpna, leidžia kalbai susti, nesugeba atsispirti šiandienos madai ir verslo spaudimui, nes kalba irgi susijusi su verslu. Užtenka žvilgtelti į įmonių, įstaigų, pagaliau Lietuvos viešbučių pavadinimus. Bus koks miestelis su tūkstančiu gyventojų, jame mažutis viešbutėlis, bet pavadinimas – oho, nesimokęs angliškai niekaip neištarsi. Užsienio kalbos vartojimas – lyg koks kokybės ženklas.
Atrodytų, pakanka išdarkymų moterų pavardėse, prarandame tradicinius tautiškus vaikų vardus, beveik nelieka lietuviškų pavadinimų iškabose ir nuorodose, dargi yra Lietuvoje vietų, kur pati lietuvių kalba lyg nemylima podukra. Ji ten beveik nevartojama kasdieniame gyvenime arba ja kalbama su tokiu akcentu, kad pasijunti tarsi kitam krašte būtum. Tai kaipgi čia su garsiąja Jono Jablonskio mintim: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didelė gėda savos gerai nemokėti“? Reikėtų pripažinti – nekaip. Nekaip yra ir su mūsų papročiais, senieji sparčiai nyksta, o nauji, atėjūnai iš pasaulio platybių, tokie kaip Padėkos, Valentino diena, Helovynas, sunkokai randa savo vietą. Nereikia būti itin pastabiam, kad matytum sparčiai besikeičiantį mūsų gyvenimą. Ko jame trūksta? Tautiškumo, kalbos stiprybės, savitumo, to, kas skiria vieną tautą nuo kitos. Juk nukeliavę į kitą miestą, o juo labiau į svečią šalį pirmiausia ieškome ne panašumų, bet skirtumų. Kuo jie kitokie, ko nėra pas mus. Taigi stengdamiesi supanašėti pirmiausia prarandame įdomumą. Vis dėlto, kaip viename straipsnių sako kalbos komisijos pirmininkas A. Antanaitis, nereikia pasiduoti pesimizmui. Jo manymu, kalba vystosi švytuoklės principu: „Kiek metų lietuvių kalbai? Rašto kalbai 474 metai, bendrinei kalbai maždaug 120 metų, valstybinei kalbai tik 50 metų. Vos 20 metų prieš Antrąjį pasaulinį karą ir 30 metų dabar. Kokia sena archajiška kalba ir kokie dar nauji, kūdikiški jos drabužiai. Atrodo, dalis visuomenės jau pradeda suprasti, kad vis dėlto vertybė yra savastis. Kur mes esame šeimininkai? Tik savo šalyje. Kur mes gerai jaučiamės? Tik savo šalyje.“
Artėjant šventiniam savaitgaliui nejučia imi galvoti, o koks mūsų miestas. Ar čia jaučiamės šeimininkai? Ką jis turi įdomaus, savito? Kuo pasidžiaugti pačiam ir svečiui parodyti? Parką? Piliakalnį? Bet jie gi buvo visada. Pusiau renovuotą centrą? Šiek tiek aptvarkytas gatves ir kiemus (už kiemų išvadavimą nuo senienų ačiū naujajai seniūnei). Ką jis turi gražiau nei Kretinga, Šilalė ar Skuodas? Nežinau, tad tenka palikti nuspręsti svečiams. Juk svetima akis gal geriau užmatys, kam gresia Stelmužės ąžuolo dalia.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
