Kai man 28-eri, o mano draugei – 94-eri
Tokia draugystė patikima – nei vyro nenuvilios, nei madų nedemonstruoja. O štai pasimokyti yra ko. Vienai – kas nauja, kitai – kaip buvo seniau.
Tad kur paslaptis, kaip išlikti tokiai guviai, energingai ir protingai? Senolė sakosi gerianti žuvų taukus, mat sūnus daktaras – tikriausiai ir patarė. Bet tai tik lašas jūroje, nes toji draugė ne tik mėgsta judėti, šnekučiuotis ir gaminti skaniausius valgius, bet ir puikiai tvarkosi vyrui mirus – jokia depresija nelenda į galvą. Sako – dabar žmonės lepūs, o kiek anksčiau nervų buvo… Tad tas tris kartas galime įvardinti – užgrūdinta karta, paklusniųjų karta ir lepioji karta. Vyrauja ir skirtingas kartų požiūris – kam pirkti, jei gali pats pasidaryti, o naujoji karta galvoja, kam daryti, jei gali nusipirkti. Lūžio tašku tampa nuoširdumo ir paprasto bendravimo džiaugsmas – juk tokia draugystė padeda atgauti jėgas ir motyvaciją vien tik pažiūrėjus, kaip senutė tvarkosi gyvenime. Nepasiduoda – turbūt svarbiausia gyvybingumo priežastis. Šitos kartos žmonės mums yra didžiausias pavyzdys…
Šiuo metu senas žmogus tampa įdomus žiniasklaidai ir visuomenei, nes pasisemti jėgų ir motyvacijos yra iš ko. Net televizijoje kartais mes nematome tokių užsispyrusių ryškių žmonių. Tad baltai pavydėti reikėtų senoliams. Jie įkvepia, domisi, gyvena – ir visa ta gyvastis gali būti nuostabiu gyvenimo pavyzdžiu. Tikras talentas gyventi.
O mūsų aptariama senutė ne tik priima į tvarkingus namus, bet ir prikepa savo firminių vaflių – tokio skonio parduotuvėje nerasi. Ir su pagarba galime tik pavyduliauti energijos ir motyvacijos, mat namuose kvepia tikru namų maistu, net ir naminio vyniotinio paragauti pasiūlo, kas kelia dar didesnį pasigėrėjimą. Labiausiai vertina naminį maistą, mėgsta ūkininko sūrius, paprašo ir naminių kiaušinių, nes su jais vafliai skanesni. Tik pavydėti!
Vaikai aplanko, rūpinasi ir saugo tokią močiutę. O man tai kibirkštis vienatvės tamsoje… Labiausiai ji nori, kad aplankyčiau, sako – nuobodu vienai. Bet darbų kaime nestinga. Štai rudenį jau ir česnakų prisisodino, kur tu ją užlaikysi – darbuojasi ir namie, ir darže.
Tokių žmonių, žinoma, yra ne vienas. Štai žiniasklaidoje nuskambėjusi mintis apie Algimantą Čekuolį, kuris savo noru persikraustė į slaugos namus vien todėl, kad vaikams nebūtų našta, rodo nepaprastą supratingumą. O jie, mūsų senoliai, tyliai, paprastai gyvena įprastą gyvenimą, nesivaržo ko paprašyti, yra talentingi ir guvūs. Nepalyginsi su dabartine karta, tokia, kuri nori visko čia ir dabar, o juk tam reikia ir pastangų įdėti, ir gyvenimo mokyklą pereiti. Močiutė ir karą mačiusi, pasakojo, kaip maistą užkasdavo, o dabar, jei neskanu – išmetam! Gyvenime ne vieną sukrėtimą patyrusieji turi stiprią dvasią ir jėgų keisti kasdienybę. Apie savo ilgą gyvenimą sako, kad tokį jai būrėja išpranašavusi. Bet galime tvirtai teigti, kad ilgaamžiškumas – tikra dovana tokiems žmonėms…
Vilma SRĖBALIŪTĖ
