Palinkėkime išlaukti

Šiandien norisi kalbėti (ką ten kalbėti – šaukti) apie tai, kas arčiausiai mūsų, dėl ko labiausiai neramu. Apie tai, kokia gąsdinanti padėtis tvyro sveikatos ir švietimo sistemose, kaip negirdima žmogaus, kaip nepaisoma jo norų. Bėda tik, kad šitai nustelbia vis nauji ir nauji skandalai, apimantys ne tik Lietuvą, bet turintys ir gėdingai skambantį tarptautinį rezonansą. Tad vietiniai reikalai vis pastumiami į šalį. Vaikai į mokyklas eina, ligoninės veikia, medikai ir mokytojai padejuoja padejuoja ir dirba toliau, bet vos tik didieji skandalai atlėgsta, tuoj vėl kimbama niokoti šias ir taip jau nureformuotas gyvenimo sritis.


O ten tikrai yra ką veikti. Bet pradžioje – apie netyčinį socialinį eksperimentą, kuriame turbūt ne vienam teko dalyvauti. Mums nuolat primenama, kaip svarbu rūpintis savo sveikata, tirtis, gydytis, neleisti ligai įsibėgėti. Taigi po šeimos gydytojos konsultacijos (čia Gargždai, čia dar galima patekti) gavusi siuntimą pas atitinkamos srities specialistą, ėmiau skambinti į Klaipėdos ligoninių registratūras. Kai šiaip ne taip pavyko prisiskambinti, sužinojau, jog mėnesio pabaigoje, tam tikrą dieną, vienoje iš jų bus, liaudiškai tariant, dalijami talonai. Palaukus pusę mėnesio atėjo žadėtoji diena. Skambinti pradėjau nuo pat darbo pradžios ir skambinau iki pietų, suskaičiavau net 34 skambučius, vien laukimui ir muzikėlės klausymui sugaišau daugiau kaip dvi valandas. Nuolat girdėjau, jog „visos registratorės šiuo metu užimtos, skambinkite vėliau arba registruokitės internetu“. Prisiskambinti nepavyko. Internetas irgi visą laiką metė tą patį sakinuką, jog „pas šį gydytoją laisvų vietų nėra“. Gydytojo specialiai nesirinkau, tiko kiekvienas, toje srityje dirbantis. Deja. Taip baigėsi penktadienis, o paskambinusi pirmadienį gavau atsakymą, jog visi talonai jau išdalinti. Tai štai tokia istorija. Nors ir kaip pakiliai kalbama apie kokybišką gydymą centruose, apie paslaugų priartinimą prie žmogaus, bet tai tik žodžiai. Darosi baisu, jog susirgęs pagalbos vargiai sulauksi. Žinoma, galima kreiptis į privačias gydymo įstaigas, tuomet laukti ilgai neteks, bet prieš registruodamiesi žvilgtelkit į kainyną. Panašu, kad susirgsite dar labiau.


Neseniai pasirodęs dokumentinis filmas „Pažemintųjų palata“ yra apie medikus, apie tai, kaip didžiosiose ligoninėse nevertinamas rezidentų darbas, klesti mobingas, kareivinių kultūra, intrigos. Apie tai, kaip ligoninių vadovai jaučiasi nebaudžiami ir nekontroliuojami, vieninteliai turintys visažinio ir visagalio teisę. Žiūrint šį filmą tikrai neatrodo, kad medikų trūksta. Daugelis jaunų specialistų svarsto išeiti iš darbo ne todėl, kad sunkus pats darbas, o tiesiog nepakelia psichologinės įtampos. Kodėl jie nekovoja, kodėl taip lengvai pasiduoda? Bet žinant, koks jų darbas, supranti, kad tam nelieka nei jėgų, nei laiko. Tik kuo čia dėtas ligonis? Jis ne mažiau pažemintas, paliekant vieną patį kovoti su savo liga. Kyla klausimas, kaip vienas nelaimėlis gali būti dėmesingas kitam nelaimėliui? Ar tai įmanoma? Žinoma, reikėtų klausti reformų mėgėjų, kuriems labai patinka jaukti nusistovėjusią tvarką ir vietoj žmonių matyti tik pastatus, finansus ir etatus.


Panaši situacija klostosi ir mokyklose. Trisdešimt metų kartojama, kad jau tuoj tuoj ims trūkti mokytojų, kad kažką reikia daryti, skubiai rūpintis jų rengimu. Bet taip „besirūpinant“ neliko ir paties Pedagoginio instituto, mokyklos primena didžiulius fabrikus, kurių gaudesy paskęsta tylesnis vaikas, patyčios tampa kasdienybe, o senosios kartos mokytojai jau žvalgosi, kaip čia greičiau duris užverti. Nežinau, kaip vertinti švietimo ministrės pasiūlymą į mokyklą kviesti visus norinčius mokytojauti (labai jau primena lenininę frazę, jog kiekviena virėja gali valdyti valstybę). Gal kam mokytojo darbas ir atrodo lyg didelis nuotykis, bet realybėje to nėra. Nemotyvuoja ir atlyginimas, daugelyje mokyklų patys darbo santykiai labai primena filme medikų papasakotas skaudžias istorijas. Ir dar, kada pagaliau bus susivokta, jog pagrindinis mokytojo darbas – kokybiška pamoka, o ne ataskaitos, lentelės, aprašai ir t. t. Juk nugula visa tai į pavaduotojų stalčius ir niekam jokios naudos neduoda. Vien tuos popierynus pamatę jauni neabejotinai išlakstys. Atrodo, tarsi vyktų kažkokia speciali atgrasymo politika, iš vienos pusės parodant, kad dirbti gali kiekvienas, iš kitos – kad tai sunku ir greičiausiai nepavyks.


Taigi dvi svarbiausios gyvenimo sritys reformuojamos toliau. Tad palinkėkime vieni kitiems sveikatos ir kant­rybės. Sveikatos, nes daktaro neprisišauksi, kantrybės visa tai išlaukti, tikintis, jog proto balsas nugalės.

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

3 Komentarai

  • Nesutikti su Jūsų mintimis neįmanoma.
    Ta proga paminėsiu:
    Sušlubavo mano sveikata, nuėjau pas daktarą, daviau šimtą eurų.
    -Atliksime tyrimus,- tarė tas, paėmęs šimtinę.
    Po savaitės gavau tyrimų išvadas- tamstos eurai geri.

  • Tikra tiesa,🤔

  • Sveiki noriu padėkoti savo gydytojai Z.Pranevicienei ir jos slaugytojai gaila nežinau vardo kurios pačios man pasiūlo atlikti visus tyrimus esu dekinga ir nepraso jokiu pinigu esu dekinga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių