Eurovizinė Sausio 13-oji:kaip išjuokti tai, kas mums visiems tada buvo išlikimo klausimas
„Ar galite padaryti kuo daugiau triukšmo?“ – spiegė dvi gražuolės iš nacionalinio transliuotojo ekrano. Šalis Sausio 13-osios vakarą buvo raginama priglusti prie žydrųjų ekranų „svarbiausiam kultūriniam“ metų įvykiui stebėti – prasidėjo šalies atlikėjų atranka į „Eurovizijos“ dainų konkursą.
Negalėjau atsistebėti TV programų sudarytojų ir renginio sumanytojų tokiu datos pasirinkimu. Pagaliau garsiai kalbame apie patyčias ir daugeliui jų padarytą žalą – koks netikėtas pavyzdys, kaip išjuokti tai, kas mums visiems tada buvo išlikimo, ne dainelių, klausimas.
Lietuvos valstybės ateities gynėjų kūnai prieš 33 metus tuo metu jau sustingę gulėjo karstuose, o visa nuščiuvusi šalis nerimastingai laukė, kas bus toliau – ateitis ar vergija. Ir ne triukšmo tada reikėjo. Prieš 33 metus neprašomai buvo tiek triukšmo, tiek įtampos, kad, būdami Vilniuje prie TV bokšto, Aukščiausiosios Tarybos, to paties LRT pastato ir kitose vietose, nežinojome, kur dėtis ir kaip su tuo triukšmu gyventi. Jei dar reikės gyventi. Šaudė. Tikrais šoviniais, ne fejerverkus ar šampaną leido.
Prieš 33 metus tanko pervažiuota plūsdama krauju ligoninėje geso televizijos bokšto Vilniuje gynėja Loreta Asanavičiūtė, su paskutiniais sąmonės likučiais šaukusis mamos ir spėjusi sušnabždėti vilties klausimą – ar išgyvens… Jai buvo tik 23 metai, priešaky – svajonės ir viltys kartu su sužadėtiniu kurti bendrą gyvenimą. Graži, kukli tamsiaplaukė mergina savo jaunystę tada atidavė už mūsų visų laisvę. Jos negimę vaikai niekada nepamatys ir nesužinos, kokia buvo jų motina galėjusi tapti mergina, koks būtų buvęs šios šeimos gyvenimas laisvoje Lietuvoje. Nesužinos, nes jų nėra ir niekada nebus. Folklorinis ansamblis „Jorė“, kuriame dainavo folklorą labai mėgusi mergina, Loretą palydėjo daina „Auštanti aušrelė“. Jai ji niekada nebeišaušo. Nebeišaušo ir kitiems okupantų nužudytiems laisvės gynėjams. Nuo to laiko tos aušrelės aušta kitokios ir žuvusiųjų šeimų nariams, jų artimiesiems, ir visiems tiems, kas vienaip ar kitaip tą klaikiąją naktį neišsigando ne ginklais, savo kūnais, užstoti laisvę.
Bet ar šiandien nuoširdžiai atsimenama, ar norima žuvusius tą baisiąją naktį TIKRAI atminti ir pagerbti, ar tik plane „padėti paukščiuką“, pasakyti skambių, nuvalkiotų ir nieko nereiškiančių frazių, pompastiškų kalbų, pasidaryti nuotraukų bei pasirinkti sau politinių balų ar bent dėmesio. Tarsi tyliai kalama užmaršties vinis – „jau tiek metų, gyvenimas juk eina pirmyn“.
Kas nutiko, kas pakito mūsų mąstymuose, supratime, papročių ir tradicijų laikymesi, jeigu tokie dar iš viso prisimenami. Nuo seniausių laikų gerbėme mirusiuosius tyla, susikaupimu, apmąstymais.
Taip, kaip šiandien gyvename persisotinę, pavargę nuo pertekliaus, o ne nepritekliaus, linksminami pigių, dažniausiai iš užsienio kopijuojamų pramogų, moralinių normų ribos atrodo gerokai išsitrynusios ir išblukusios. Tarsi vienas su kitu lenktyniautų – kuo kvailiau, kuo nuogiau, kuo banaliau. Kas nenuperkama pinigais, nuperkama ir parduodama dideliais pinigais. Ar tikrai jau viskas perkama ir parduodama, ar pigaus populiarumo reikia ieškoti bet kokia kaina? Ar toks modelis tinka ir Nacionaliniam transliuotojui, kuris ne vienam sunkiai galą su galu suduriančiam žmogui yra pagrindinis kultūros ir žinių šaltinis, neturiu teisės nuspręsti, bet galiu pasakyti savo nuomonę. Ir turiu teisę rinktis. Vis daugiau girdžiu aplinkui sakančių, kad televizijos seniai nežiūri, o radijo imtuvą pakėlė į palėpę.
Galima teisintis – kiek laiko reikia gedėti, nusibodo tie minėjimai, kam jie iš viso reikalingi po tiekos metų. Tikrai, kam, jei vietoje to galima klausytis šaunaus pasidainavimo? Tie, kuriuos nušovė ar sutraiškė tankais – ką gi, jiems nepasisekė, bet mes, ai, kiek galima – padarykime kuo daugiau triukšmo. Pakvailiokime. Juk laisvi ir nepriklausomi daryti ką norime ir kaip norime.
Kol kas, kol laisvę ir mūsų nerūpestingą gyvenimą savo kūnais ir krauju gina ukrainiečiai. Tik Sausio pamokų nereikėtų taip greitai pamiršti, apsimesti jautriais ir suprantančiais to laiko ne tik tragizmą, bet ir svarbą, kad tokia apsimestinė povyza netaptų lyg nepadori pirštų kombinacija kišenėje.
Jei LRT programų kūrėjų galvos tuščios, gal dar kas nors, tinkančio tokioms progoms ir vakarams, likę bent LRT archyvuose? Tereiktų gerai paieškoti.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
P. S. Jaučiu turinti moralinę teisę apie tai rašyti, nes aš buvau tada Parlamente, buvau pačių įvykių sūkuryje, karštyje ir įtampoje. Prie Parlamento buvo ir mano abu tėvai.
