Agluonėniškio svajonės pildosi: atidarė „Maisto bičą“

Pandemija vienus sužlugdė, o kitus pastūmėjo kurti darbo vietą ir turėti pragyvenimo šaltinį. Jauna agluonėniškių Ritos ir Roberto Žalių šeima iš Klaipėdos rajono prieš metus Agluonėnuose atidariusi mobilią greito maisto užkandinę „Maisto bičas“, džiaugiasi sėkme. „Reikia daug pastangų, meilės darbui, kad svajonės pildytųsi, – optimistiškai kalbėjo R. Žalys. – Nereikia skubėti emigruoti – galima bandyti kažką daryti Lietuvoje“.

Rita ir Robertas Žaliai: „Įdėjus meilės, daug pastangų, galima uždirbti ir išlaikyti šeimą.

Džiaugiamės sulaukę valgytojų pagyrimo – tai mus skatina tobulėti“.

Be paskolų

Profesionalus virėjas R. Žalys apie 11 metų sukosi pajūrio, uostamiesčio restoranų, kavinių virtuvėse, bet visą laiką svajojo apie savo verslą. „Norėjau dirbti sau, nors tai žymiai sunkiau, – šypsojosi Robertas, neseniai atšventęs 30-ąjį gimtadienį. – Su žmona tarėmės, ką reikėtų pasiūlyti žmonėms“.

Iš Agluonėnų kilęs vyras pastaruosius 4 metus dirbo gimtinėje esančios kaimo turizmo sodybos virtuvėje, tačiau praėjusį pavasarį prasidėjusi pandemija nutraukė jos veiklą. Netekęs darbo Robertas jau buvo pasiruošęs pradėti savo verslą – gaminti greitą maistą išsinešimui.

Įsigijęs automobilį, jis savo rankomis pritaikė jį maisto gamybai ir prekybai. „Juk turėjau darbo virtuvėje patirties, ir ji man labai pravertė. Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai gerai įvertino mano projektą ir leido dirbti, – dalijosi patirtimi R. Žalys. – Iš banko paskolų neėmiau – verslą kūriau iš savo santaupų. Rizikavome, bet darėme. Ir sėkmingai iriamės – jau vieneri metai prabėgo“.

Vyrą palaiko Rita, kuri baigusi administravimo mokslą. „Ilgiausiai kūrėme užkandinės pavadinimą, kol nusprendėme pavadinti ją „Maisto biču“, – linksmai dėstė R. Žalienė.

Pernai kovo pabaigoje užkandinė pradėjo veikti. „Pirmą dieną atidarius sulaukėme tiek žmonių, kad vos spėjau suktis, – džiaugėsi R. Žalys. – Padarėme taip, kad žmonėms patiktų ir jie sugrįžtų – sulaukiame vis daugiau. Dirbu nebe vienas – su žmona bei samdoma darbuotoja, iš viso sukurtos 3 darbo vietos“.

Jaunasis verslininkas prisipažino, jog verslą norėjo kurti savo gimtinėje. „Draugai, pažįstami stebėjosi, kodėl Agluonėnuose? Tai gražus, širdžiai mielas kaimas, gera geografinė padėtis, – dėstė pašnekovas. – Mus randa pirkėjai iš Gargždų, Klaipėdos, Priekulės, Šilutės“.

Estetiška, sveika, skanu

Greito maisto mėgėjai greitai rado „Maisto bičą“. Mobili užkandinė stovi Mokyklos gatvėje, priešais įspūdingą Agluonėnų sodą, kuriame šiuo metu tarsi apsnigtos baltuoja obelys. Smagu užkandžiaujant žiūrėti į jas.

„Ne restoranas, bet stengiamės, laužyti stereotipus, jog greitas maistas – tik skrandį prikimšti. Ne, jis turi būti ir sveikas, ir skanus, ir estetiškai pateiktas. Jautieną perkame iš ūkininko, maistą pakuojame į popierines dėžutes, – dėstė R. Žalys. – Ir kaip smagu buvo išgirsti pirkėjo atsiliepimą, jog mūsų maistas – kaip iš restorano. Pas mus galima ne tik užkąsti, bet ir pavalgyti“.

Jis prisipažino, kartą per išsiblaškymą padarė apmaudžią klaidą, tai visada prašo pirkėjų pasakyti, ką ne taip padaręs, kad pasitaisytų. Anot verslininko, reklama apie „Maisto bičą“ sklinda iš lūpų į lūpas. R. Žalys džiaugėsi, jog norinčiųjų paragauti daugėja. „Savaitgaliais tenka pagaminti daugiau nei 200 porcijų., siūlome apie 15 patiekalų – mėsainių, panini sumuštinių, kebabų, taip pat yra savaitės pasiūlymų – naujienų. Dirbame su meile, labai stengiamės“, – patikino verslininkas.

Didžiausias vertintojas – šešiametis sūnus Tijus, kuris yra mėsainių mėgėjas, ir jeigu nepatinka, pažeria kritikos. Kartu su tėčiu jis važiuoja parsivežti maisto produktų, ir pataria, kokias sultis pirkti, kad patiktų vaikams. „Sūnus pradeda suprasti verslą, o mažajai dukrai Vasarei tik saldainiai rūpi“, – juokavo Robertas. „Mes esame komanda“, – pridūrė Rita.

Šeima laiminga, kad pirmieji metai sėkmingi – pajamų užtenka ne tik pragyventi. Tačiau dirbti tenka daug – poilsio mažai, galvoja, kad priims dar vieną darbuotoją. Nuo birželio užkandinė veiks kasdien, bus ilgesnės darbo valandos.

„Svajonės pildosi, tik reikia stengtis ir dirbti. Gal kada nors ir restoraną atidarysime“, – šypsojosi R. Žalys.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių