Alkoholio „hakeriai“
Ką daryti, jei vidurnaktį užsimanai, pavyzdžiui, šampano? Baro lentyna tuščia, o parduotuvėje svaigiųjų burbuliukų negausi vos išmušus 22 valandai. Toks jau Lietuvoje Alkoholio kontrolės įstatymas… Žmonės kalba, kad taures garantuotai pripildysi paskambinęs taksistams. Daugybę kartų girdėjau, kad jų bagažinėse visada ritinėjasi butelių, kuriuos į namus ar pirteles išvežioja už papildomą antkainį. Kaina, beje, klientui visai nesvarbi, kai šventėje pritrūksta taurės linksmybių.
Bet nesinori tuščiai rašyti apie tai, ką žmonės kalba, taigi patikrinu. Antradienio vakarą, laikrodžiui mušant 22.40 val., imu norėti šampano*. Savais kanalais gavusi kelių Gargžduose dirbančių taksistų mobiliojo telefono numerius imu skambinėti. Atsiliepęs pirmasis taksistas išgirsta mano gražią moterišką istoriją. „Va, sėdime kelios merginos ir norėtume poros butelių šampano“, – švelniu įtikinamu balsu kone nurausdama sakau. Dar pasakau, kad neva žinau, jog į taksistus šiuo klausimu galima kreiptis. Vyriškis kitame laido gale nutyla, truputį sutrinka ir visgi sako man: NEǃ Bet aš nepasiduodu ir garsiai nuliūstu. Taksistas tada atsargiai ima klausti, kur čia tos merginos esančios, kur reikėtų važiuoti. Tada jis nuvažiuoja prie kolegų, paklausia, galbūt jie galėtų merginoms padėti ir perskambinęs visgi vėl pasako: NE. Štai kalbos ir nepasitvirtino – pagalvočiau, jei neturėčiau dar vieno taksisto kontaktų. Jaunu balsu prabilęs vyriškis išklauso mano istoriją ir irgi pažada paskambinti, jei kolegos galės mus ištroškusias pagirdyti. Paskambinęs visgi taip pat duoda neigiamą atsakymą ir man jau bededant ragelį lepteli: „Degtinės gal ir atrastume.“ Vėlgi apsimesdama nuliūdusi tarsteliu, kad visokių sidrų ir šampanų greičiausiai neapsimoka pardavinėti? O jis man atsako: „Nu jo, jo.“ Mandagiai atsisakau stipraus alkoholio (visgi antradienis) ir trečiajam taksistui nebeskambinu – žurnalistinį tyrimą laikau pavykusį. Surasti nelegalią prekybos alkoholiu vietą trukau gal 10 minučių.
Kodėl prieš miegą nusprendžiau pakvailioti? Nes šią savaitę teko rašyti apie degalinių savininkų pyktį – jiems nuo šių metų draudžiama prekiauti alkoholiu. Įsigaliojo dar 2011 m. priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, pagal kurias degalinės galutinai pripažintos vieta, kur alkoholio negali būti. Neva kuro įsipylusiems vairuotojams taip kyla pagunda tuo pačiu dar ir išgerti. Šiam principingam Seimo narių požiūriui esu linkusi pritarti (nepaisant to, kad mano telefoninis tyrimas parodė įstatymų leidėjų trumparegiškumą). Manau, kad vairuotojams alkoholis turi būti taip pat neprieinamas, kaip vaikams pornografijos kanalai. Bet puikiai žinome, kad vaikas vaikui nelygus. Tad turint apsukrumo „nuhakerinti“ galima ir Alkoholio kontrolės įstatymą. Degalinių savininkai pro ašaras juokiasi iš atvejų, kai šalia kuro automatų statomos specializuotos alkoholio parduotuvės – vos už kelių metrų nuo tos pačios degalinės, kurioje svaigiosios prekės uždraustos. Su įdomumu klausiausi vieno verslininko pasakojimo apie neįtikėtiną verslo idėją. Pasakykite, ar ne puikus naktinis darbas būtų: prisipirkusi įvairiausių butelaičių išsinuomočiau taksi ir priiminėčiau individualius išsakymus iš tų, kurie geria po 22 valandos. Jei sustabdytų tikrintojai, abu su taksistu išsigintume: jo taksometras tiksi, o aš gal į balių važiuojuǃ Štai tokie tie įstatymų „hakeriai“.
Esame gudri tauta, todėl prisipažinsiu, kad virkaujančių degalinių savininkų nesuprantu. Tiek Klaipėdos rajone, tiek visoje Lietuvoje mažas degalines turintieji aiškina, kad jiems pelną nešė ne tik alkoholis, bet ir užkanda: duona, traškučiai, limonadai. Esą nelikus alkoholio, užkandukų irgi niekas nebepirks, taigi gresia darbuotojų atleidimas ir galbūt iš lauko pusės užkabinta spyna. Anot kito kalbinto verslininko, kuro marža smulkiems pardavėjams tokia menka, kad daugiau uždirbti galima pardavus duonos ir alaus, nei įpylus 100 litrų kuro. Ar tai reiškia, kad maisto prekės netikėtai tapo pelningiausiu verslu? Man regis, kad alkoholis viso labo yra lengviausias kelias – pirkėjų buvo ir bus. O jei geri, nori ir užkąsti. Ką daryti, jei nusprendi negerti? Keisti gyvenimo būdą. Naftos produktų pardavėjams idėjų pamėtėti galėtų jaunimas, kurie pagrindine šių dienų taisykle laiko išskirtinumą. Štai vasario 20 d. Gargždų kultūros centre savanoriškais pagrindais renkasi beveik 30 miesto mokyklas baigusių jaunų žmonių, dar neturinčių 30-ies, bet dirbančių pavydėtinose darbovietėse (plačiau skaitykite šalia esančiame straipsnyje). Jie kviečia patirties semtis 11–12 klasių moksleivius, bet tikiu, kad jų naujoviškas polėkis iš įstatymų pančių išvaduotų ir verslininkus.
*Melavau. Mano šaldytuve putojančio vyno butelis visada „budi“.
