Amerikoje lapiškis mokytojauja lituanistinėje mokykloje
Sėkmingai karjeros laiptais Amerikoje kopiantis lapiškis Tomas Pupšys aktyviai įsiliejo į lietuvių bendruomenę ir stengiasi išsaugoti sąsajas su gimtąja šalimi. Jaunas vyras turi tvirtus tautinius pagrindus, kuriuos perduoda Amerikoje gyvenantiems lietuvių šeimų vaikams. Tomas laisvalaikį skiria darbui lituanistinėje „Žiburio“ mokykloje, taip pat yra Dievo Apvaizdos lietuvių katalikų bažnyčios parapijietis bei Detroito lietuvių bendruomenės narys.
Pastebėjo gabų inžinierių
– Gimėte ir augote Lapiuose. Iš Lietuvos išvažiavote dėl karjeros galimybių?
– Iki 5-os klasės lankiau Lapių pagrindinę mokyklą. 2006 metais su šeima persikrausčiau į Plungę. Prieš 9-erius metus atradau savo pašaukimą – mechanikos inžineriją ir šios krypties bakalauro studijas baigiau Didžiosios Britanijos universitete. Mokslus baigiau aukščiausiais pažymiais ir išleidau mokslinį straipsnį apie medinių struktūrų restauravimą. Šie akademiniai pasiekimai atkreipė vokiečių kompanijos dėmesį ir sulaukiau darbo pasiūlymo Amerikoje, istorinėje pasaulio automobilių sostinėje Detroite. Dirbu R&D inžinieriumi automobilių dalių gamintojų kompanijoje.
Entuziastingai puoselėja lietuvybę
– Amerikoje įsiliejote į lietuvių bendruomenę ir aktyviai veikiate?
– Dar prieš atvykdamas į Mičigano valstiją radau lietuvių bendruomenės kontaktus feisbuke. Su lietuviais Detroite bendravau 3 mėnesius prieš atvykimą. Iš dalies žinojau, ko galiu tikėtis iš lietuvių bendruomenės, bet realybė pranoko mano lūkesčius.
Šiuo metu esu ketvirto skyriaus mokytojas šeštadieninėje lituanistinėje „Žiburio“ mokykloje. Čia vaikus mokau ne tik lietuvių kalbos, bet ir supažindinu su Lietuvos gamta, geografija, šalies istorija ir dalijuosi kitomis įdomybėmis apie Lietuvą. Jaučiu stiprų ryšį su „Žiburio“ mokykla dėl kelių priežasčių. Visų pirma myliu vaikus ir jie myli mane. Turiu tvirtus tautinius pagrindus, kuriuos noriu perduoti Amerikoje gyvenančių lietuvių šeimų vaikams. Ne visi moksleiviai yra buvę Lietuvoje, bet visi didžiuojasi turėdami lietuviško kraujo ir entuziastingai puoselėja Lietuvos vardą. Jeigu nuspręsiu pasilikti Amerikoje, noriu, kad ir mano vaikai lankytų lituanistinę mokyklą, nes ji tikrai užkrečia meile Lietuvai.
Be lituanistinės „Žiburio“ mokyklos, taip pat esu Dievo Apvaizdos lietuvių katalikų bažnyčios parapijietis bei Detroito lietuvių bendruomenės narys. Lietuvoje į bažnyčią eidavau tik mamai liepus, tačiau Detroite lietuviška bažnyčia ir jos parapijiečiai man – šeima, neatsiejama savaitgalio dalis. Mano amžiaus lietuvių čia yra mažai, tačiau vyresnioji karta yra labai jaunatviška, energinga ir su įspūdingais biografijos faktais! Po šventų Mišių visi parapijiečiai renkasi pabendrauti lietuviškoje virtuvėje, kur kelioms valandoms net užmirštu, kad gyvenu Amerikoje.
Pasiilgsta gimtinės gamtos
– Ar Amerikoje išmoningai švenčiate valstybines šventes, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją?
– Lietuvių bendruomenė Detroite švenčia visas valstybines šventes lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje. Per šventes dažniausiai turime svečių iš Lietuvos: muzikantų (Ž. ir I. Žvaguliai, A. Mamontovas, L. Mikalauskas ir kt.), Seimo narių (šiais metais aplankė V. Juozapaitis), menininkų, rašytojų (V. Palčinskaitė) ir t. t.
Valstybinėse Lietuvos šventėse pagerbiame Lietuvos vėliavą, himną, gardžiuojamės lietuviškais patiekalais. Lituanistinės „Žiburio“ mokyklėlės moksleiviai deklamuoja lietuviškus eilėraščius, dainuoja dainas ir šoka tautinius šokius.
Aš puoselėju valstybines šventes siekdamas perteikti Lietuvos istoriją ateities kartoms. Man didžiausią džiaugsmą teikia tai, kad lietuviško kraujo turintys amerikiečių vaikai labai stengiasi mokytis lietuvių kalbos, dainų, šokių ir istorijos.
– Ko labiausiai pasiilgstate gyvendamas Amerikoje?
– Labiausiai pasiilgstu lietuviškos gamtos ir ramaus gyvenimo stiliaus. Pasiilgstu Platelių ežero, kur su draugais aktyviai leisdavome savaitgalius. Taip pat noriu grįžti į Lietuvą pagrybauti. Manau, ir Mičigane galėčiau rasti vietų paklaidžioti gamtoje, bet gyvenimo stilius čia visiškai kitoks. Net stovyklose nejaučiu artimo ryšio su gamta. Galbūt todėl, kad palapinėse yra šviesa, randu po miškus išvedžiotą elektrą, galiu mikrobangėje pasišildyti makaronų sriubą ir įsikrauti telefoną. Taip pat pasiilgstu lietuviško tiesmukiškumo ir šaltibarščių (kefyras čia visai ne toks!).
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
