Antkoptiškiai važiavo į Klaipėdą, o nuvažiavo į Sibirą
Giminėse galimi dvejopi palikimai: materialieji, t. y. turto, taip pat ir nematerialieji, tai yra dvasiniai, diegiantys šeimos tradicijas, atskleidžiantys jos vertybes. Nepriklausomoje Lietuvoje prieš pat sovietų okupaciją Endriejavo valsčiuje sukūręs šeimą Vaclovas Kazragys tikėjosi darbštumu, atkaklumu, meile gimtajam kraštui ateityje sulaukti šviesesnio gyvenimo. Tačiau gražios šeimos ateitį nusprendė ne jis pats, o enkavedistai.
Sovietinis režimas sugriovė laisvos Lietuvos laisvų žmonių gyvenimus: 1941 m. birželio 14-oji padvelkė kraują stingdančiu Sibiro šalčiu. Šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių per artimiausius dešimtmečius mirė tremiami gyvuliniuose vagonuose, kankinami lageriuose, sirgdami, badaudami, bet dirbdami sunkiausius darbus taigoje.
Antkoptyje gyvenęs Vaclovas kartu su žmona ir keturių mėnesių sūneliu, tėvais, 86 m. močiute buvo ištremtas 1948 m. gegužės 22 d. Tą dieną Vaclovas su tėvu išsiruošė į Klaipėdos turgų. Tačiau kelionėje juos apgręžė enkavedistai, o grįžus namo jų laukė ir stribai. Paaiškinta, kad visa šeima už pasipriešinimą sovietų valdžiai perkeliama į tarybų Rusiją. Valanda daiktams, maistui susirinkti ir – į Rimkų stotį. Po itin sunkios kelionės šeima atsidūrė Krasnojarsko krašte.
V. Kazragio šeimos jaunoji karta surinko savo senelių prisiminimus ir suguldė juos į knygelę „Gyvenimo sūkury“. Knyga skirta šeimos archyvui, bet jos egzempliorių galite rasti Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Dėkojame už galimybę šiandien publikuoti keletą knygos puslapių su mintimi, kad mums visiems būtina nepamiršti, ką su Nepriklausomos Lietuvos žmonėmis padarė sovietinis režimas.
***
Rusai okupavo Lietuvą
1940 metais birželio 15 d. įvedė rusai į Lietuvą kariuomenę. Aš (Vaclovas Kazragys – aut. pastaba) pirmą kartą rusų kariškius pasieniečius ir komunistinį mitingą pamačiau sekmadienį Endriejave. Mitinge kariškių nebuvo, tik nedidelis būrelis vietinių žydų, nepažįstamų žmonių su iškelta raudona vėliava mokyklos aikštės kampe mitingavo.
Kitą sekmadienį, saulei leidžiantis, man grįžtant iš Endriejavo dviračiu, kelią pastojo iššokę iš miško trys rusų kareiviai šautuvus atkišę:
– Stok! Rankas aukštyn!
Aš tos jų komandos nelabai supratau, tik labai išsigandau. Supratau, kad prašo dokumentų, tad padaviau pasą. Jie pažiūrėjo į pasą, į mane, grąžino pasą ir liepė važiuoti. Mums buvo pranešta, jog rusams užėjus (okupavus), iš namų išeinant reikia nešiotis asmens dokumentą. Kol parvažiavau namo, dar dviejose vietose buvau sulaikytas, ir vis miške. Aš supratau, kad laikai dabar kitokie.<…>
Liepė grįžti namo
Po sėjos sutarėme su tėvais važiuoti į Klaipėdos turgų. Nuo sėjos liko bulvių, miežių, mama pritaisė sviesto, kiaušinių. Viską sukrovę į vežimą ir pakinkę porą arklių, penktadienio vakarą išvažiavom į Klaipėdos turgų, o žmona Adelė su mažu Stepuku liko namuose.
Prieš Gargždus nuo Klaipėdos pusės sutikom daugybę važiuojančių link Vėžaičių tuščių sunkvežimių. Suskaičiavau apie šešias dešimtis. Įvažiavę į Gargždus, sustojom. Žmonės, važiavę į Klaipėdą, sugrįžta ir pasakoja, kad už Laugalių ant kelio stovi enkavedistai. Jie neleidžia važiuoti į Klaipėdą, visiems liepia grįžti namo sakydami, jog Klaipėdoje turgaus nebus.
Mes, kiek pastovėję ir matydami, kad visi grįžta nuo Klaipėdos, toliau nebevažiavom, pasukom atgal namo. Parvažiavę netoli namų sustojom pasitarti.
Buvo kalbų, kad ruošiamasi išvežti iš Lietuvos daug šeimų į Rusiją, todėl mums buvo aiškus įtarimas, kad tikriausiai tai dabar ir yra, gal grįžę namo, rasim enkavedistus belaukiančius?
Tėvai pasitraukti nesutiko
Aš pasiūliau tėvams pasitraukti, nevažiuoti į namus. O man kitaip negalima – namuose žmona ir mažas sūnus. Tėvai pasitraukti nesutiko, važiuojam visi į namus. Tik įvažiavus į sodybą, iš trobos išvirto daugybė enkavedistų, stribokų ir visus mus suvarė į trobą. Enkavedistų vyresnysis mums paaiškino, kad už nepalankumą tarybų valdžiai su visa šeima esame perkeliami į tarybų Rusiją. Duoda valandą laiko pasiimti iki vienos tonos mantos.
Šitie rusų įsakymai mūsų labai nebenugąsdino, nes tą viską jautėme, tik, pasižiūrėję vienas į kitą su pilnomis ašarų akimis, greit visi ėmėmės darbo.
Gerai, kad buvo arkliai pakinkyti į didelį vežimą ir šis tas jau įkrauta. Ėmėm kaip per gaisrą viską į maišus grūsti. Net lietuviai stribokai, kai tik rusai nematė, mums padėjo. Rusai, matydami, kad greit ir daug sukrausime mantos, nutraukė mūsų darbą, sulaipino į vežimus ir nebeleido niekur nė iš vietos, o patys slampinėjo po kambarius, kamaras ir tvartus.
Pajudėjo nežinia kur
1948 metų gegužės 22 dieną į du pakrautus vežimus susėdom didelė šeima: mano tėvai, mano 86 metų senelė, aš su žmona ir keturių mėnesių sūnumi, iš viso šeši žmonės. Lydimi rusų enkavedistų ir lietuvių stribokų, pasukom Endriejavo link. Ši liūdnoka mūsų procesija vakarop atsidūrė Endriejave. Prie mūsų privažiavo sunkvežimis, perkrovėm mantą. Į sunkvežimį sulipom patys, susėdom ant mantos ir nuvažiavom Klaipėdos link. Mus nuvežė prie Klaipėdos į Rimkų geležinkelio stotį.
Čia sunkvežimių ir žmonių labai daug, daugelis žmonių jau susikraustę į vagonus. Ešelonas ilgiausias. Privažiavo mūsų sunkvežimis prie vagono. Tame vagone jau sėdėjo keturi žmonės susikrovę savo daiktus. Liepia mums iš sunkvežimio daiktus krauti į vagoną. Mes iškėlėm skrynią, prikrautą drabužių, ant žemės. Enkavedistas, pamatęs skrynią, liepė iš jos viską iškrauti, o kai iškrovėm, užlipęs ant jos ėmė kojomis laužyti. Vagoną prikrovėm pilną, o patys ant savo maišų sulipom. Kai viskas buvo sukrauta, duris užtraukė, pasidarė tamsu. Tik buvo girdėti žmonių šnekėjimas ir bildėjimas kituose vagonuose. Žmonės tebesikraustė.
Naktį ešelonas pajudėjo nežinia kur. Netoli nuvažiavus, pasigirdo šaudymas iš šautuvų, ešelonas sulėtino greitį, bet nesustojo. Pasigirdo kalbos, kad vienas jaunuolis iš vagono iššoko.<…>
Pravažiavome Sibiro platybėse labai didelius miestus, o kur didesnis miestas, ten didesnė nešvara. Traukinių stovėjimo vietose tokios baisios žmonių išmatų krūvos, atrodo, kad tais bėgiais tik ir teveža tokius, kaip mes.
Įsakymas susikrauti mantą
Po ilgos ir nuobodžios kelionės sustojome Krasnojarske. Rusai, ešelono palydovai, rinko iš kiekvieno vagono po vieną žmogų ir liepė pasiimti po kibirą sriubai žmonėms parnešti. Sriubą parnešti papuolė man, nuėjome tolokai, dar palaukėme, kol pripylė kibirus karštos kopūstų sriubos. Kai grįžome prie vagonų, mūsų mantą krovė į sunkvežimius. Mums, vyrams, nebuvo kada tos sriubos valgyti, reikėjo savo mantą krauti į sunkvežimius, kopūstienę valgė moterys ir vaikai. Mus sunkvežimiais nuvežė į netoliese esantį lagerį, kur viską iškrovėm. Tame lageryje buvo daug japonų kariškių, matyt, iš karo laikų.
Vakarėjant vėl įsakymas – susikrauti savo mantas į sunkvežimius. Tuos, kurie buvo su šeima, nuvežė prie Jenisiejaus upės. Čia vėl įsakymas – mantą sunešti į laivą. Laivas didelis, baltas, jo triumuose didelė salė. Čia sukrovėme savo maišus, nešti buvo toli. Vakaras labai šaltas, vėjuotas. Kol kraustėmės, žmonių į laivą neįleido, moterys ir vaikai labai sušalo. Kai viskas buvo sunešta, leido žmonėms sueiti į laivą. Laive buvo šilta ir jauku. Kai viskas buvo sutvarkyta, laivas pajudėjo Jenisiejumi palei srovę į šiaurę.
Čia prasidėjo kitos bėdos, matyt, nuo kopūstų suskiedė vidurius visoms moterims, ypač blogai buvo mūsų senelei ir mažajam Stepukui, kuris ir vagone viduriavo, o vaistų nėra. Rytą mūsų baltas laivas atsirado prie Angaros žiočių, Strielkos kaimo prieplaukoje. Čia vėl iš laivo į krantą reikėjo nešti mantą. Nešti buvo sunku į aukštą kalną. Be to, susimaišė maišai, sunku savo išskirti.
Laivas greitai išplaukė, mes likom sėdėti paupio lygumoje ant savo maišų kaip čigonai.
Mindakone supykinom rusus
Apie rugpjūčio vidurį prikrovę dvi nedideles valtis maisto, drabužių ir įrankių, penkiolika lietuvių ir dešimt rusų patraukėme Kados upelio pakrante. Kada – tai Angaros intakas, panašus kaip mūsų Minija. Mes Kados pakrantėmis nuėjome per dieną trisdešimt kilometrų į miškus. Kelio ir doro tako nėra, pakrantės apaugusios medžiais, karklynais, eiti sunku. Dar sunkiau arkliui praeiti ir traukti į kalną valtis. Nors ir išvargom, bet vakare pasiekėme būsimą kirtimo punktą – Mindakoną. Čia nieko nėra, upelis, visur kalnai, apaugę miškais, palei upelį stovi sušienauti šieno kupčiai, o pakrantėje stovi sena, aprūkusi medžiotojų trobelė. Kiek užvalgę, pavargę, jau vakaras, kur nakvosim? Mes, lietuviai, pasiskirstėm po šieno kupčius ir įsitaisėm ten miegoti.
Išaušo rytas, ūkanotas, kiek lynoja, nėra kur dėtis, tad sulindome į tą aprūkusią medžiotojų trobelę – žmogus prie žmogaus. Mūsų brigadininkas Mutiovinas pradėjo barti, kam lendame į šieną miegoti, o mums, lietuviams, to ir tereikėjo. Mes ant rusų pradėjome bambėti ir pykti, kad jūs norite mus, lietuvius, visai pražudyti. Rusai tai suprato ir spruko pro duris, o mūsų vadovas sėdėjo trobelės gale lietuvių vyrų apsuptas. Matyt, jis ką tai įtartinai pagalvojo, nors turėjo su savim medžioklinį šautuvą. Jis tik kad šoks, kad stums mus į šalis ir pro duris. Mes pradėjom juoktis vieni likę be rusų. Rusai suprato, kad juokiamės iš jų pabėgimo, daugiau ant mūsų nebepyko.
Apie pietus oras pagerėjo, ir Mutiovinas mus nusivedė ant upelio kranto į aukštą tankų mišką, net tamsu. Pradėjo aiškinti, kad čia kirsim mišką, statysim barakus, pirtį, džiovyklą, kepyklą, krautuvę, iš viso keturiolika pastatų. Paliepė pasirinkti vietą ir pasistatyti laikinus balaganus (palapines), kol pasistatysim pirmą baraką.
Parengė Vilija BUTKUVIENĖ
