Apie aukščiausią Lietuvos medį, įvairius agarikonus ir niekdarį Gerduvėnų kurmį

Lino BRUŽO nuotr.

Viename gražiame maumedyne auga aukščiausias Lietuvos medis – Degsnės miško maumedis, esantis Balbieriškio girininko akyloje priežiūroje. Medis užaugęs 49 metrus; kol rašau, turbūt bus ir dar styptelėjęs, ar nebus jau visi penkiasdešimt. Šis botaninis gamtos paveldo objektas buvo pasodintas 1849 metais, dabar po pusantro šimto metelių įvertintas patenkinamai, mat jau turi perbrendimo ir grybinių ligų požymių. Kad ir perbrendęs, vis tiek aukštas, gražus ir lieknas tarp ne tokių aukštų kolegų.
Medžio rūšis – europinis maumedis (Larix decidua Mill.), pušūnų syriaus, pušinių šeimos ir maumedžio genties, auksinius spygliukus vėlyvą rudenį metantis, vienanamis. Pavasarį išpuošdamas raudonai violetiniais moteriškais žiedais pasidabina, minkštučius, ryškiai žalius (ir labai skanius!) spygliukus išburkina.
Jei imtumėmės gėlių terapijos, maumedžių žiedų esencija ima didinti savivertės jausmą, linksmumą, per žiemą ištąsytus nervus ramina. Augalų medicinoje naudoja terpentiną – skystį iš maumedžio sakų, su taukais išmaišytas toks naminis visur tinkantis tepalas tinka reumatams, šunvotėms, visokioms seborėjoms, niežams ir neuralginiams susirgimams, girgždantiems sąnariams ir netgi durų bei langų vyriams.
Jei šimtą gramų šviežių spyg­liukų užpilsim puse litro spirito ir ištraukę trauktinę vartosim po 20 lašiukų dusyk dienoj – bronchitai, plaučių uždegimai ir visi kiti lojantys kosuliai išlakios. O jei ilgesnį laiką vartosime po 10 lašiukų trissyk dienoj, užgerdami vandeniu, ne tik kosuliai, bet ir kirminai išrailios.
Bet aš galvoju – jei jau tas mūsų Lietuvos aukščiausiasis grybinių ligų turi, sakau, reik anam šarminti organizmą. Fermentuotų produktų kaip nors įsisavinti, kivių, brokolių ir kitokių kopūstų; agurkų rauge ir actinėje ugniažolių ištraukoje grybėtas vietas mirkyti, tepti bičių pikiais, eukaliptų eteriniais aliejais ir seleno sulfidais.
Ir grybų, grybų jam reikia! Mat niekas kitas, kaip grybas grybą padeda įveikti.
Tuoj papasakosiu, kodėl taip teigiu.
Kalnuose Alpėse ir Karpatuose, Sibire ir Aliaskoje maumedžiai ne tokie jauni, šimtmečius skaičiuoja, betgi visai neatrodo perbrendę. Ir mums mažai žinomus grybus ant kamienų, šakų augina. Tie grybai kreidos baltumo milžinai, sakytum, aviliai kybantys. Lietuviško pavadinimo doro neturi – maumedžio grybu, agarikonu kai kas, gal ir klaidingai, vadina. Tarp lotyniškų pavadinimų painiava irgi įsimetusi: dažniausiai vadinamas Fomitopsisofficinalis, o kartais Laricifomesofficinalis. Tose karalystėse, kur jisai ant senų storulių maumedžių ir kedrų dunkso, mistiniams ritualams nuo seno naudojamas. Kai kur jo būdavę tiek daug, kad žmogėnai savo galybiškas krosnis baltutėlį glaistą pasidirbę išbalindavo, turėdami tikslą krosnies įtrūkiams pastebėti. Ir kolei suprato – betgi ne krosnis reikia teplioti! Šis grybas, pasirodo, gydymui medicinoje naudojamas tūkstančius metų ir seniai vadinamas ilgo gyvenimo eliksyru. Sako, jį po gabalėlį sulpėdamas, šimtą keturiolika metų laisvai gali traukti, ypač jei dar kalnų vandeniu užsigersi. Apie tai godieji pasaulio žmonės sužinojo, ir ėmė grybas nykti. Dabar kai kur į raudonąsias knygas įrašytas, šiukštu, nuo šakos nusilupsi, dienos šviesos belangėj nebmatysi, ubagais išeisi; Europoje, deja, seniai nebėra ko lupti.
Saldžiai karčioje (man visgi teko garbė paragauti) agarikono žaliavoje, rašo godieji, gausu vitaminų C, B1, kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, net 23 aminorūgštys (vienos rūgšties iki pilnos terbos betrūksta), kurių bendras kiekis 23 kartus didesnis nei įprastuose grybuose! Šit, kas dar rašoma apie grybą: priešvėžinis poveikis (stimuliuoja makrofagų gamybą); mažina cholesterolį; stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, saugo nuo trombų susidarymo; stiprina inkstų funkciją, turi priešmikrobinį poveikį; apsaugo nuo diabeto, nes turi cinko; stiprina blužnį, kasą, imunitetą; apsaugo nuo kaulų retėjimo; dažnai sergant peršalimo ligomis ir nesant galimybių normaliai maitintis; sergantiems diabetu; sergantiems įvairiomis lėtinėmis ligomis; sergant maliarija ir netgi tuberkulioze.
Tad tik pamanykim, kokių stebuklų nesame nė viena ausim girdėję. Bet nenukabinkim nosies, mielieji mano lietuviai! Štai tautiečiai ėmė dirbtinėmis sąlygomis ūkiuose auginti kitokius agarikonus: garsiuosius šitakius; bet barsiuosi, jei šiukštu juos šitakiais vadinsite. Sakykite raiškiai ir būkit raštingi, kad tai – válgomieji danteniai (Agaricusedodes, nors dažniau Lentinula edodes), pievagrybiečių eilės, iš alyvbudinių šeimos. Šitie nuo seno Japonijoje prilyginami ženšeniui; stabdo virusų dauginimąsi, tad tinka virusiniams hepatitams, pūslelinei gydyti; būtinai raštuose prideda irgi, kad gerina seksualinius pajėgumus. Danteniai valo kepenis, mažina alergines reakcijas, rytų medicinoje pasitelkiami išsėtinei sklerozei, AIDS, trombozei ir hipertonijai gydyti. Rašo, kad abiejų tipų cukriniam diabetui, augliams bus nepakajus, o po chemoterapijos ar radioterapijos padės atgauti prarastas jėgas.
Iš dantenių galima net blynelius ir koldūnus gaminti, yra receptų šimtuose knygų. Visgi iš bet kokių iškaitintų ir iškliukintų grybų didelių gydomųjų savybių nesitikėkim – maistu, ne vaistu tuomet tas pavirsta.
Iškart pasakysiu ir džiugią antrąją paslaptį: mes visi pažįstame dar vieną paprasčiausią agarikoną – tai mūsų įprastasis pievose natūraliai augantis, parduotuvėse dažnas válgomasis pievagrybis (Agaricuscampestris), iš papėdgrybūnų skyriaus. Jis, žinia, taip pat turi kuo nuostabiausių, pasaulio agarikonams būdingų mistiškų ir sveikatinančių savybių!
Kad galutinai įtikėtumėte visu tuo, ką jums šičia prirašiau, paseksiu tikrą pasakojimą. Gerduvėnuose kadaise gyveno ilgaamžis senolis su savo bobute. Gyveno jie vienudu mažoje vėjų pertraukiamoje trobelėje be pamatų. Mėgstamiausias senolio valgis buvo paties prisirinkti grybai, dažnai ir visokie jų pievų vasariniai pievagrybiai; bet jei kas nesisekdavo, senolis mėgo keiksnoti kurmį (Talpa europaea, iš vabzdžiaėdžių būrio). „Och tu, kurmi kurmi“, – žila galva linksėdavo. Mat virš minėtasai kurmis jam daug iškadų buvo pridirbęs – ne tik morkas aukštielninkai išverpdavo. Paskutinis lašas buvo sykis, kai auštant trobelėj pabudo senolis su savo bobute ir kažko abu krypsta šonan, ridenasi į vieną lovos pakraštį. Žiū senolis vieną akį iš lovos iškišęs – ta visa sukrypusi, o josios koja visa kurmrausin kiaurai žemėn susmegusi. Tiek to piktumo senolis savyje ir teturėjo – visą ilgą savo gyvenimą grybus valgė, su niekuo nesiginčijo ir tik tą vieną kurmį visą gyvenimą tekeiksnojo.
Fitoterapeutė
Giedrė BRUŽIENĖ,
Gerduvėnų k., ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“,
tel. 8 614 16 798

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių